Laukta operacija

Lėktuvas, kuriuo į taip laukiamus pokyčius kartu su mama Jekaterina skrido mažasis Karenas, Vokietijoje nusileido birželio 13 dieną. O už kelių dienų berniukas atlikęs visus reikiamus tyrimus, jau buvo operuojamas Recklinghauseno mieste esančioje ligoninėje.

„Ligoninėje mes turėjome būti 6.30 val. Sūnų beveik miegantį sodinau į automobilį. Kai tik atvykome ir įėjome į palatą, Karenui iš karto atnešė pižamą ir liepė išgerti tris švirkštus vaistų, kad jis nurimtų, nes buvo pradėjęs panikuoti. Vaistų neleido, kaip paprastai tokiais atvejais būna Lietuvoje. Vos tik sūnus juos išgėrė, pasijuto poveikis – vežamas į operacinę jis jau miegojo“, – prisiminimais iš taip lauktos birželio 16 dienos dalijosi mažamečio mama.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pasakojo Jekaterina, per pirmąją ausies atkūrimo operaciją chirurgai – prof. Ralfas Siegertas ir Alexanderis Canysevas atliko dvigubą darbą – atkūrė ir iš trijų dešinės pusės šonkaulių kremzlės suformavo dešinę ausį bei persodino audinius nuo žando vidinės pusės ant dešinės akies voko. Dabar mažamečio ausis suformuota iš kremzlinio audinio – jos siluetas yra po oda. Jei kremzlinis darinys prigis ir apaugs kraujagyslėmis, kremzlę medikai atskirs nuo kaukolės, dės ant jos odą ir tik tada suformuos vaikui išorinę ausį.

Pragariški skausmai

Operacija truko kiek ilgiau nei planuota – vietoje penkių valandų laukimo, moteriai teko lūkuriuoti sūnaus šešias su puse valandos. Operacijai pasibaigus, Jekaterina buvo pakviesta į pooperacinę patalpą, kad pažadintų sūnų. Taip ji buvo berniukui pažadėjusi.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Iš pradžių Karenui nieko neskaudėjo, nes veikė vaistai. Tačiau vakare, kai narkozės poveikis baigėsi, prasidėjo pragariškas skausmas, kuris tęsėsi tris paras. Naktimis iš skausmo jis rėkė ir verkė. Viskas, ką galėjau padaryti, tai laikyti sūnų už rankos. Atsiklaupusi verkiau kartu“, – atviravo pašnekovė.

Naktimis iš skausmo jis rėkė ir verkė. Viskas, ką galėjau padaryti, tai laikyti sūnų už rankos. Atsiklaupusi verkiau kartu.

Po sunkiausių trijų parų, kai berniukui labiausiai skaudėjo per operaciją atvertą krūtinės ląstą, sekė šiek tiek lengvesnis periodas. Nors skausmai vis dar buvo malšinami vaistais, jie tapo pakeliami, o dar po keturių parų kone visai išnyko.

Kovojo už kiekvieną žingsnį

Tiesa, dėl to, kad buvo atverta krūtinės ląsta, vėliau, kad pernelyg nenukentėtų plaučiai, kvėpuoti Karenui teko mokytis kone iš naujo. Tam buvo naudojamas specialus prietaisas, į kurį pūsdamas berniukas turėjo palaipsniui savo pūtimo jėga pakelti tris aparate įtaisytus rutuliukus.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Jau antrą dieną po operacijos gydytojai liepė Karenui atsistoti ir žengti nors kelis žingsnius, kasdien jų pridedant vis daugiau. Kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, tačiau sūnus turėjo pradėti judėti, kad nepakenktų plaučiams. Ligoninėje jam padovanojo minkštą žaislą, į kurį remdamasis Karenas prispausdavo šonkaulius, kad žingsniai būtų lengvesni. Jis kovojo už kiekvieną žingsnį. Sūnaus noras ir stiprybė – labai didelė“, – graudinosi Jekaterina.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Kiekvieną dieną vyko perrišimai. Ant ausies buvo uždėta speciali apsauga – vadinama „Mikimauzo ausis“. Karenas labai prašė, kad nufotografuočiau ir parodyčiau, kaip dabar atrodo jo ausis, nes per veidrodį pats pamatyti negalėjo. Viskas buvo ištinę, bet aš jam paaiškinau, kad patinimas praeis. Išgirdus, kad viskas bus gerai, jo žvilgsnis tiesiog nušvito ir sūnus ištarė: „Mama, pagaliau!“, ir stipriai suspaudė mano ranką. Mane užplūdo džiaugsmas, nes iki tol atrodė, kad visą laiką iš po kojų man slydo žemė“, – atviravo mažamečio mama.

Lyg krištolinis

Sūnus ištarė: „Mama, pagaliau!“ ir taip stipriai suspaudė mano ranką. Mane užplūdo džiaugsmas, nes iki tol atrodė, kad visą laiką iš po kojų man slydo žemė.

Po to, kai Karenas buvo išrašytas iš ligoninės, dar tris kartus lankėsi pas jį operavusius chirurgus. „Kai mes atėjome paskutinį kartą ir sūnus atsisveikino su gydytojais, jis tiesiog pražydo. Ir jei anksčiau reikėdavo prašyti, kad Karenas sutiktų nusifotografuoti, tai šį kartą, kai norėjau nusifotografuoti su mus apsistoti pakvietusia ir vertėjavusia moterimi, sūnus pats pribėgo, kad pakliūtų į asmenukę“, – džiaugėsi Jekaterina.

Pas specialistus Vokietijoje mažamečiui teks vykti dar ne kartą. Suplanuotos dar trys operacijos, reikalingos ausims atkurti. Artimiausia numatyta rugsėjo 29-ąją. „Gydytojai atliks lygiai tokią pat operaciją tik šį kartą atvers krūtinės ląstą ir iš kairės pusės šonkaulių kremzlių formuos kairiąją ausį“, – atviravo Jekaterina.

Asmeninio archyvo nuotr.

Moteris pridūrė, kad iki tol Karenas turi labai saugoti jau operuotą dešiniąją ausį. „Jam visiškai negalima gultis ant dešinės pusės, reikia saugotis bet kokio smūgio, kiekvieną dieną perrišti, tepti tepalais. Mano sūnus dabar – lyg krištolinis“, – tarstelėjo pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gelbėjo gyvybę

„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų pernai, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo berniuko mama.

Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo dėl tuomet dar aštuonmečio Kareno gyvybės. Šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir kitos savo ausies dalies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.

Negalėjo į save žiūrėti

Po metų nuo nelaimės, kovo mėnesį, berniukui buvo atlikta dar viena svarbi operacija.

„Šį kartą akies operacija buvo dar sudėtingesnė. Po jos, dieną sūnaus skausmus slopino tebeveikusi narkozė, tačiau vakare ir naktį jis kankinosi. Trečiadienį sugrįžome namo iš ligoninės, visą dieną skausmą malšiname ledu arba vaistais. Siūlių – begalė. Jos buvo užklijuotos pooperaciniais pleistrais. Per perrišimą visus juos nuplėšė. O, Dieve... nežinau, kaip Karenas ištvėrė“, – graudinosi Jekaterina, pasakodama apie dar vieną plastinę per įvykį šuns sužalotos akies operaciją Vilniaus Santaros klinikose. Prieš ją atliekant devynmečio vokas buvo visiškai įkritęs į akies vidų. Nors prognozių, kad taip nutiks, nebuvo, tačiau susiūtiems audiniams pradėjus randėti, randai susitraukė, o raumuo įvertė akies voką į vidų. Tam, kad jis vėl iškiltų, plastikos chirurgas persodino gleivinę, paimdamas ją iš kitos berniuko kūno vietos. „Sūnus visas susiūtas kaip faršas. Prisiūta gleivinė išoriniame akies kampe – labai pastebima, dengia akies obuolį. Gydytojas sakė, kad susidarė skysčio burbulas, bet netrukus jis turėtų išnykti. Tačiau kol kas vaizdas – klaikus. Karenas vėl negali į save žiūrėti“, – tąkart atviravo pašnekovė.