Ko toks žmogus ieško? Ar ką pats pameta, ar kiti? Ir ką pavyksta rasti, kaip vyksta paieška, pasakojo pats G. Skunčikas.
– Daiktų ieškotojas – tai oficialus darbas, pagrindinė jūsų veikla, ar vis dėlto labiau hobis?
– Ne, darbu tai negali tapti. Tai visiškai hobis, net pavadinčiau socialine paslauga, nes hobis yra tada, kai veikiu, kada noriu, o čia – ne kada noriu, o kada gaunu iškvietimą.
– Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip kilo idėja tapti daiktų ieškotoju?
– Dar vaikystėje, gal net mokykloje būdamas, svajojau, kad kažkada turėsiu tokį daiktą. Užsidirbau pinigų ir iš pirmosios algos nusipirkau detektorių. Pradžioje savo noru eidavau į laukus, močiutės sodą, ieškodavau įvairių niekučių. Visada labai tikiuosi atrasti lobį, bet supratau, kad žmonės daug ką pameta – pametė senais laikais, pameta ir dabar. Turbūt net nežino, kad yra galimybė tuos pamestus daiktus atrasti.
– Tam naudojate specialią techniką, detektorių. Kiek kainuoja toks įrenginys, kuriuo naudojatės?
– Tai vidutinės klasės detektorius, darbinis arklys, nėra pats prabangiausias. Jų kainos svyruoja nuo kelių šimtų iki pusantro ar net dviejų tūkstančių eurų. Viskas priklauso nuo galios ir techninių savybių. Maniškis konkrečiai kainuoja 300–400 eurų.
Jis nėra sunkus. Ekranėlyje pats detektorius parodo, kur yra geležis, o kur, pavyzdžiui, auksinis žiedas. Daugmaž galiu suprasti. Aišku, auksinį žiedą galima supainioti su kokios nors skardinės ąsele. Bet nesinori to žiedo praleisti, todėl visada pasitikriname, auselę pasiimame ir pasižiūrime.
– Ar reikia patirties, papildomų žinių? Ar, sakykime, dabar nusipirkęs tokį detektorių galėčiau taip pat sėkmingai ieškoti lobių?
– Labai dažnai man paskambina žmonės, pametę žiedą, raktus ar telefoną. Jie būna išsinuomoję detektorių, bet įsijungia jį ir nesupranta, ką daryti, nes signalų būna labai daug, vos įjungus jis gaudo aplinkui esančius metalus, tad labai svarbi praktika ir įdirbis. Ieškau jau daugiau nei 10 metų, todėl manau, kad šioje vietoje esu stipresnis už naujoką.
– Jau žinote tam tikrus niuansus, į ką reikėtų atkreipti dėmesį. Ar yra pasitaikę kuriozų ar net magiškų istorijų?
– Galėčiau pasakoti ilgai, bet yra viena įdomi istorija. Vidurnaktį sulaukiau skambučio, buvo pūgos metas. Atsiliepiau ir galvojau, kam dabar galėjo prireikti pagalbos. Paskambino vyriškis ir pasakė: „Labai reikia skubios pagalbos. Pamečiau ginklą Vilniaus mieste.“
Supratau, kad tai tikrai svarbus skambutis. Nuvykau į vietą. Jau buvo atvykę pareigūnai. Su jų palyda vaikščiojome, atsivežiau kelis detektorius ir galiausiai radome.
Ta istorija savotiška. Nežinau, kokiomis aplinkybėmis tai nutiko, bet žmogus buvo labai dėkingas. Tikiuosi, kad jam viskas baigėsi gerai. Aišku, turbūt sulaukė tam tikrų pastabų, kad buvo neatsakingai elgtasi su ginklu.
– O kokių dar istorijų? Gal sentimentalių? Žmonės juk skambina ne tik dėl brangių daiktų, bet ir dėl emociškai svarbių.
– Dažniausiai sulaukiu skambučių dėl pamestų vestuvinių ar sužadėtuvių žiedų. Tokie daiktai žmonėms svarbūs ne materialine, o sentimentalia prasme. Yra buvę ir taip, kad žmonės iš pradžių nepasako, jog žiedą išmetė. Manau, kokie 5, 6 ar 7 atvejai buvo, kai žmonės patys paslepia žiedą ir neberanda arba išmeta.
– Bet paskui skambina jums, kad surastumėte?
– Matyt, po to susitaiko ir pagalvoja, kam čia reikėjo išmesti.
– Ko daugiau būna – laimingų istorijų ar nusivylimo?
– Dažnai nusiviliame, nes daikto atrasti nepavyksta, bet sakyčiau, kad santykis yra maždaug penkiasdešimt prieš penkiasdešimt. Kiekviena istorija turi skirtingas aplinkybes. Kartais žiedas pamestas labai seniai, kartais teritorija būna didžiulė arba neaišku, kur tiksliai jis dingo. Tos situacijos labai išsiplečia ir po to neužtenka laiko. Kažkur tas žiedas guli, šypsosi ir turbūt dar ilgai gulės.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Gal galite papasakoti apie kokius rastus daiktus?
– Ir seniau žmonės pamesdavo žiedus, tad esu radęs labai seniai varinį žiedą. Tais laikais ne visi galėjo sau leisti auksą, bet žiedo reikėjo. Galbūt jis buvo paauksuotas. Šiais laikais esu radęs ir gerokai brangesnių žiedų. Buvo atvejis, kai turtingas vyriškis žaisdamas tinklinį pametė žiedą smėlyje. Jis man nesakė, kokio žiedo ieškome, tik pasakė: „Pamatysi.“ Radau jį, o ten buvo gal kokių 20 gramų žiedas – gyvatė apsivijusi aplink pirštą. Ir tada jis pasakė: „Specialiai nesakiau, kad netyčia neįsidėtum į kišenę.“ Esu sąžiningas, jei kas nors kviesitės pagalbos, tikrai nieko nepavogsiu.
Vienas iš radinių – paauksuota saga. Tikriausiai iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Tai vienas iš tų aksesuarų, kuris išliko iki šių dienų.
Taip pat vienas iš įdomesnių radinių – moneta. Ji yra gerai pažįstama visiems ieškotojams. Ji labai apgaulinga, nes tai tik trys kapeikos, maždaug 60–70 metų senumo, bet po žeme ji suspindi kaip auksas. Tą akimirką spaudimas pakyla ir pagalvoji, kad galbūt radai lobį. O pasirodo – trys kapeikos.
– Juk tai galima monetizuoti savo veiklą. Kodėl tai darote iš esmės už ačiū?
– Žmonės dažnai klausia, kiek kainuoja mano paslaugos, bet niekada nepasakysiu, nes neturiu kainodaros. Darau tai iš geros širdies. Labai mėgstu nuotykius, o kiekviena situacija man yra savotiškas nuotykis.
Kiekvieno žmogaus padėka – materialinė ar ne – man yra priimtina. Jei reikėtų važiuoti iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal, tuomet galbūt paprašyčiau padengti kelionės išlaidas. Tačiau savo laiko niekada neskaičiuoju. Būna, kad to paties daikto ieškau net kelias dienas. Padėkų esu gavęs įvairiausių – nuo vyno butelio iki apkabinimo.
Naujausi komentarai