„Žolinčių akademijos“ prezidentė Danutė Kunčienė teigia ne vienam žmogui padėjusi atsikratyti beprasmiško ir užsitęsusio liūdesio, kol šis dar neperaugo į depresiją ar nevirto tragedija.

Misija – išsivesti į mišką

„Depresiją gydyti turi medikai, o liūdesį tiesiog galima išvaikščioti“, – įsitikinusi žolininkė ir sveikuolė D.Kunčienė. Pasak jos, bėda, kad liūdesį žmonės slepia, jo neįvertina, jis tiesiog pražiopsomas. Net ir užsitęsusio liūdesio dažnai nesureikšmina ne tik jį jaučiantis žmogus, bet ir jo artimieji, pažįstami.

„Per mažai kreipiame dėmesio į artimuosius, per mažai juos pakalbiname, išsivedame iš namų“, – pastebėjo D.Kunčienė.

Vaikščtant gamtoje, po mišką, anot jos, galima rasti daug atsakymų, net išspręsti dalį problemų.

„Išsivėdina galva nuo niūrių minčių, gamtos garsai mūsų kūne ima žadinti gyvenimo džiugesį. O būnant namuose prie televizoriaus ar liūdnų knygų, į liūdesį galima nugrimzti dar labiau“, – įspėjo gamtos galiomis neabejojanti moteris.

Įveikti turi pats

Bandant išsklaidyti artimojo liūdesį, pasak D.Kunčienės, galima ir pagudrauti. „Susigalvoti visokių dalykų, kuriuos tau neva reikia padėti atlikti. Pavyzdžiui, miške ar parke padėti prisirinkti nukritusių lapų ar kankorėžių“, – sufleravo žolininkė.

Ji tikino, kad nauda bus akivaizdi iš karto. „Jau po pirmo pasivaikščiojimo žmogus pajaus fizinį nuovargį, todėl naktį geriau miegos, geriau pailsės. Fizinis krūvis patalpoje taip puikiai neveikia“, – sakė D.Kunčienė.

„Žolinčių akademijos“ prezidentė pabrėžė: kad ir kaip norėtume žmogui padėti, jį galime tik pastūmėti. „Įveikti liūdesį turi jis pats. Labai daug bėdų kyla dėl to, kad norime kitiems sutvarkyti jų gyvenimus“, – pastebėjo pašnekovė.

Svarbu – vakarienė

Ji pati įsitikino, kad pabėgti nuo liūdesio dar labai padeda visuomeninė veikla, taip pat piešimas, mezgimas, užsiėmimas kitokiais rankdarbiais. „Pavyzdžiui, piešdami pasiimkite būtent geltonų pieštukų. Arba įsijunkite specialią terapinę lempą. Padeda, jei rengiamasi šviesiais drabužiais, vertėtų įsigyti, pavyzdžiui, geltoną šaliką“, – siūlė D.Kunčienė.

Niekam ne paslaptis, kad anksčiau žmonės gyveno daug sunkiau, bet tiek savižudybių ir depresijų nebuvo.

„Prie to, manau, labai prisideda mūsų skubėjimas, bėgimas, lenktyniavimas, materialių gėrybių troškimas. Imkime pavyzdį iš paukštelių: jiems užtenka ir maisto, ir šviesos. Kiekvienas stenkimės gyventi pagal išgales, nesižvalgydami į kitus“, – patarė žolininkė.

Moteris patarė atkreipti dėmesį, kas valgoma vakarienei. „Rekomenduočiau tik lengvą maistą. Ne veltui japonai sako: jei iš ryto blogai jautiesi, pagalvok, ką vakar vakare valgei ir ką veikei“, – sakė žolininkė.