Kauno žydų bendruomenė pagerbė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotus bei Pasaulio teisuoliais įvardytus asmenis, kurie gelbėjo žydus iš nacių pragaro.

"Kauno apskrityje gyvena 244 šeimos, vienaip ar kitaip prisidėjusios prie mūsų tautiečių gelbėjimo nuo nacių. Tad šiuo metu turime 428 asmenis, kuriems esame dėkingi už tai, kad esame gyvi, užauginome vaikus ir anūkus", – kalbėjo Kauno žydų bendruomenės aktyvi narė Judita Mackevičienė, pabrėžusi, kad gelbėtojų Kauno apskrityje yra ir daugiau, tačiau jų vardai iki šiol nežinomi.

Kaunietė Irena Dambrauskienė, vokiečių okupacijos metais buvo vaikas, tačiau prisimena gyvenimą Panevėžio gatvėje, šalia Rotušės aikštės. "Tuo metu vokiečiai varė žydus dirbti prie Aleksoto tilto. Viena žydų šeima paprašė mano mamos priimti jų vaiką. Mama nedvejodama sutiko, nors nežinojo, kokiu būdu jis pas mus pateks. Kitą dieną tamsiaplaukis berniukas buvo atneštas bulvių maiše", – pasakojo I.Dambrauskinė.

Apie tamsiaplaukį berniuką, atsiradusį pas Mariją ir Vaclovą Milaševičius, Irenos tėvus, pradėjo šnabždėtis kaimynai – tapo nesaugu. Tad šeimos galvos "brolvaikis" kartais "išvažiuodavo" – jį priglausdavo Milaševičiams pieną veždavusi moteris. Slapstymosi išvargintas berniukas savo noru išėjo pas rusų partizanus, o jo tėvai netrukus buvo sušaudyti.

Panašių ir dar liūdnesnių istorijų pasakojo Ana Pustelnikovaitė-Šimanienė iš Jonavos rajono, Emilija Urbonavičienė iš Vandžiogalos apylinkių (dabar gyvena Kaune), kiti susitikimo dalyviai. Nors prie šventiškai padengto stalo buvo vengiama prisiminti išgyventas patirtis, visgi daugelis braukė neklusnias ašaras, kai suskambo Antano ir Stasio klarnetų duetas. "Tai mano anūkai, – neslėpė pasididžiavimo Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos pedagogė Elena Andriuškevičienė. – Jei ne Vladas Varčikas ir mano tėvas Stasys Juknevičius, išgelbėję mane iš geto, dabar negalėčiau džiaugtis savo anūkais."