A. Turčinš teisiama dėl artimojo nužudymo (BK 129 str. 2 d. 3 p.). Nusikaltimas įvykdytas 2025 m. birželio 23 d. Vilniuje, Moliakalnio gatvėje esančiame name. Vyrui porą kartų durta į krūtinę ir pilvą.
Smulkaus sudėjimo 56-erių metų moteris pripažįsta savo kaltę, tačiau kategoriškai nesutinka, kad nužudytasis – jos artimasis, nors kartu jie pragyveno 15 metų.
„Jau 10 metų jo prašiau, kad išeitų, bet jis man tik grasindavo, kad nužudys. Gyvenom labai blogai, pinigų neduodavo, valgyti nepirkdavo, drabužiai neskalbti, – sakė ji. – Ponas prokuroras nutarė, kad jis – šeimos narys. Jis nebuvo šeimos narys. Pas mus namie nėra nei vandens, nei tualeto. Jis tris metus negalėjo sutvarkyt šulinio, iš kurio sėmėm vandenį. Tai normalus šeimos narys?“
Teisėjo Ugniaus Trumpulio paklausta, kodėl tiesiog nepakeitė spynų ir neišmetė vyro daiktų, kaltinamoji atsakė: „Tai užmuštų jis mane. Aš jo bijojau, jis daug jėgų turėjo.“
Pasak moters, ji ne kartą kvietė policiją, tačiau vyrą tik išveždavo į blaivyklą ir vėliau paleisdavo. Prokuroras Alvydas Valiukevičius, „Delfi“ paklaustas, ar išties moteris dažnai kreipdavosi į pareigūnus, į klausimą atsakyti atsisakė.
Susipažino autobuse
Su sugyventiniu A. Turčinš susipažino prieš 15 metų autobuse, važinėdami į darbą. Iš pradžių Josifas (toks vyro vardas) tik užeidavo pasisvečiuoti, o vėliau pasiprašė priimamas gyventi.
„Iki tol, kiek žinau, jis kelerius metus gyveno miške. Po to, kai mirė jo tėvas, nuėjo gyventi pas mamą. Bet giminės sakė, kad jis net daugiau miške gyveno“, – pasakojo A. Turčinš.
Pasak kaltinamosios, gal 3 metus jiedu gyveno normaliai, vyras nupirkdavo maisto, tačiau vėliau ėmė rūpintis tik savimi.
„Galėjom mes ir pusę metų nesikalbėti“, – minėjo ji.
Lemtingą dieną atsikėlusi ji išėjo nusipirkti degtinės, o Josifui paėmė alaus. Kaltinamajai po įvykio nustatytas 2,65 prom. girtumas.
„Aš alaus išvis negeriu niekada. Anksčiau gerdavau, dabar daug metų negeriu, geriu tik degtinę, – paaiškino ji. – Kai grįžau, jis iškart pradėjo gert alų, aš dar katinui buvau nupirkus kepenėlių, supjausčiau, jis mėgsta. Iš pradžių lyg ir viskas buvo neblogai, bet po to prasidėjo konfliktas.“
Nuolat kabinėjosi
Moteris tikino, kad Josifas jai priekaištavo, nes per ją giminės jo nekviečia į svečius.
„Jis nežinojo, prie ko prikibti, – užsiminė ji. – Aš paėmiau maišelį ir išėjau pasivaikščioti po mišką. Galvojau, nurims, bet kai grįžau, jis dar agresyvesnis tapo.“
A. Turčinš teigimu, ji atsisėdo žiūrėti televizorių, o vyras puolė ją mušti.
„Aš net nesitikėjau, kažkur į pakaušį sudavė kumščiu, aš nukritau, tada jis pradėjo spardyti. Mušė ir per nugarą, ir per šonus. Viena ranka laikė mane prispaudęs, kita mušė, neskaičiavau, kiek smūgių“, – prisiminė ji.
Nužudymo nepamena
Po šio smurto protrūkio Josifas apsiramino, bet tik trumpam.
„Tada prikibo, ar katiną pamaitinau. Tęsėsi visą laiką tas konfliktas. Stengiausi tylėti, nes žinojau – vėl prasidės muštynės. Vėl jis pradėjo muštis. Griebė už gerklės ir vėl mušė per nugarą. Nežinau, kiek smūgiu, daug buvo. Tada pamačiau peilį ant spintelės. Kai jį paėmiau, nieko nebeatsimenu“, – sakė ji.
Tada pamačiau peilį ant spintelės. Kai jį paėmiau, nieko nebeatsimenu.
Moteris atsitokėjo tik prie šalia gyvenančios pusseserės namų durų. Giminaitės ji paprašė iškviesti pagalbą.
„Ėjau pas psichologę, bandžiau prisiminti, bet nepavyko“, – sakė ji.
Žalos mokėti nenori
Nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažinti nužudytojo sesuo ir jos sūnus. Moteris prisipažino, kad su broliu bendravo nedaug – tik susitikę parduotuvėje, o kartais ten susitikdavo, nes gyveno netoliese.
Ji prašo atlyginti jai 6 tūkst. turtinę žalą – laidotuvių išlaidas ir 10 tūkst. eurų neturtinę žalą. A. Turčinš pinigų mokėti nelabai nori.
„Jis man ne giminė, tai kodėl aš už jo laidotuves turiu mokėt? Jis tiek metų pas mane gyveno, nieko nemokėjo. Tegul jie man dabar sumoka, kad jis nuomojosi miegamajame vietą“, – sakė ji.
Kiek vėliau persigalvojo ir pareiškė, kad sutiktų apmokėti turtinę žalą, bet prisipažįsta, kad tai užtruks – valytoja dirbanti moteris uždirba minimalų atlyginimą.
Dingusių pinigų mįslė
Josifo sūnėnas teisme pasakojo, kad išgirdęs gandus apie žmogžudystę nuvažiavo į Alionos ir Josifo namus ir ten pamatė jį nustebinusį vaizdą.
„Atvažiavau, o Aliona sėdi, geria kavutę. Klausiu, kur jis. Atsako, nužudžiau. Nieko daugiau neaiškino. Nesitikėjau tokio atsakymo. Kai žmogų nužudai, suima, areštuoja. O čia žmogus namie sėdi. Nepatikėjau. Rami jos būsena buvo“, – stebėjosi jis.
Atvažiavau, o Aliona sėdi, geria kavutę. Klausiu, kur jis. Atsako, nužudžiau.
Sūnėnas nedaug galėjo papasakoti apie Josifą, nors matydavosi dažnai: nužudytasis nuo balandžio iki lapkričio pabaigos pas jį klojo trinkeles ir užsidirbdavo po 500 eurų per savaitę.
Jo žiniomis, Josifas turėjo susitaupęs nemažą pinigų sumą – bent 15 tūkst. eurų. Sūnėnas kėlė klausimą, kur dingo pinigai?
A. Turčinš tai išgirdusi prisipažino radusi maždaug 1000 eurų, tačiau tvirtino, kad daugiau tikrai nebuvo. Teisėjo paklausta, ką padarė su nužudytojo pinigais, moteris atsakė: „Pasidariau remontą.“
Sūnėno žiniomis, tai Josifas už viską namuose mokėdavo, net susirgusio katino gydymui išleido 150 eurų.
„Jis praktiškai viskuo rūpinosi. Jis sakydavo, gali atidaryti šaldiklį pas mane, nėra vietos kur padėti maisto“, – tikino nukentėjusysis.
Tiesa, jis pripažino, kad sugyventinių namai buvo tikra landynė.
„Uždirbdamas tokius pinigus tokiuose namuose negyvenčiau. Josifas domėjosi, kaip apšiltinti tą namą, bet sakė, čia ne mano, tai kam man investuoti?“ – paminėjo jis.
A. Turščinš už padarytą nusikaltimą gresia laisvės atėmimas nuo 8 iki 20 metų arba iki gyvos galvos.
(be temos)
(be temos)
(be temos)