Pirmadienį teismas paskelbė, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti vienareikšmės, neabejotinos išvados, kad A. Marapolskas ir toje pačioje byloje teistas jo tėvas padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Teismo nuosprendyje rašoma, kad praėjus dešimčiai metų nuo įvykio nėra tikslinga papildomai tirti įrodymus, nes surinkti duomenys neduos svarbios įrodomosios informacijos, praėjus tokiam ilgam laikui mažai tikėtina, kad liudytojai tiksliai prisimintų įvykio aplinkybes, be to, kai kurie jau nebegyvi.

„Visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai“, – paskelbė teismas.

Teismas nusprendė, kad byloje nenustatyta, jog A. Marapolskas panaudojo apgaulę 2005 metais pateikiant Nacionalinei mokėjimo agentūrai paraišką skirti finansinę paramą bei sudarant paramos sutartį.

Pasak teismo, byloje nėra duomenų, kad A. Marapolskas turėjo iš anksto susiformavusią tiesioginę tyčią, kad gautų paramą neteisėtai ir neatlygintinai.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad valstybės institucijos, prieš priimdamos sprendimą išmokėti projekto vykdytojui paramos lėšas, turėjo informacijos apie galimus paramos sutarties ir kitų teisės aktų pažeidimus vykdant projektą, įvertino šią riziką.

Žemės ūkio ministerijos komisija 2009 metų birželio 22 dienos posėdyje nurodė, kad jeigu bus nustatyti paramos sutarties pažeidimai, Nacionalinė mokėjimo agentūra turės teisinę galimybę susigrąžinti išmokėtas paramos lėšas iš A. Marapolsko tėvo, tačiau vis tiek nutarė išmokėti A. Marapolsko tėvui paramos lėšas.

„Todėl apgaulės, kuri būtų esminė valstybės institucijų apsisprendimui perduoti turtą, nenustatyta ir priimant sprendimą dėl paramos lėšų išmokėjimo jokio svetimo turto neatlygintai dėl apgaulės negavo“, – rašoma Apeliacinio teismo nuosprendyje.

Teismas konstatavo, A. Marapolsko tėvas E. Marapolskas tikslinę paramą gavo pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimą tik po to, kai pastatė sodybą, t. y. tik po to, kai pats savo ir kredito įstaigos lėšomis sukūrė naują daiktą.

„Todėl turtinės žalos – būtinojo sukčiavimo nusikaltimo požymio – byloje nenustatyta“, – paskelbė Apeliacinio teismo teisėjų kolegija.

Vilniaus apygardos teismas kovo 1 dieną A. Marapolską buvo pripažinęs kaltu dėl sukčiavimo apgaule užvaldant 369 tūkst. 959 eurus. Advokatui skirta lygtinė vienų metų laisvės atėmimo bausmė.

Laisvės atėmimo bausmės vykdymas teisininkui atidėtas metams, nuosprendžiu jis įpareigotas dirbti arba be pažeidimų registruotis Darbo biržoje.

Nacionalinei mokėjimo agentūrai priteista atlyginti padarytą turtinę žalą. Po Apeliacinio teismo nuosprendžio civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Tačiau Nacionalinė mokėjimo agentūra gali kreiptis civilinio proceso tvarka dėl paramos lėšų išieškojimo.

Byla teismui perduota dar 2011 metais, tačiau jos nagrinėjimas teisme strigdavo.

2011–2015 metais nuolat sirgo advokatai, kaltinamieji, be to, keitėsi jų gynėjai. Proceso dalyviai reikšdavo prašymus, rašydavo skundus aukštesnės instancijos teismui.

Advokatui A. Marapolskui suėmimas buvo pakeistas į piniginį užstatą, įtarus, kad jis gali vilkinti bylos nagrinėjimą. Vėliau suėmimas buvo panaikintas.

Šioje byloje, kaip kad ir Darbo partijos byloje, kaltinamiesiems buvo skirti valstybės gynėjai. Tuomet bylos nagrinėjimas pajudėjo.

Kaip skelbė šią bylą tyrusi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), įtarimai sukčiavimu pateikti teisininkui A. Marapolskui, jo tėvui E. Marapolskui. Pastarasis ėjo teisines paslaugas teikiančios bendrovės direktoriaus pareigas ir buvo ūkininku, įgyvendinančiu ES lėšomis remiamą projektą.

Teisėsauga įtarė, kad ūkininkas E. Marapolskas, įgyvendindamas didelės vertės projektą, steigiant kaimo turizmo sodybą Kalvio kaime, Nacionalinei mokėjimo agentūrai pateikė mokėjimo prašymą apie projekto vykdymo metu patirtas išlaidas, pagrįsdamas jas statybos rangovo PVM sąskaitomis faktūromis ir objekto atliktų darbų aktais, kuriuose buvo įrašyti neteisingi duomenys apie atliktų darbų laiką, kiekį ir vertę.

Apeliacinis teismas paskelbė kad byloje neginčijamai nustatyta, jog visas projektas buvo įgyvendintas, objektai pastatyti, kaimo turizmo sodybos statybų darbai atlikti.

Projektas iš dalies finansuotas Europos Sąjungos ir Lietuvos biudžeto lėšomis.

Po Apeliacinio teismo verdikto nuosprendis įsiteisėjo, tačiau gali būti skundžiamas Aukščiausiajam Teismui.