„Kolegija išeina rašyti nuosprendžio, jis bus skelbiamas 2019 metų vasario 18 dieną“, – pranešė teisėja Ainora Kornelija Macevičienė.

Teismo procese dalyvavo du Rusijos karininkai, o 64 kaltinamieji dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui teisiami už akių. Jiems atstovavo valstybės paskirti advokatai.

Generalinė prokuratūra griežčiausią laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę siūlo skirti Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, KGB karininkui Michailui Golovatovui ir dar keliems karininkams.

Pirmasis posėdis šioje byloje buvo surengtas 2016 metų sausio 27 dieną. Joje nukentėjusiaisiais pripažinta beveik 500 asmenų. Teismui buvo perduota daugiau nei 700 bylos tomų, iš jų vien kaltinamasis aktas – 13 tomų.

Kaltinimai Sausio 13-osios byloje taip pat pateikti buvusiam sovietų armijos Vilniaus garnizono vadui Vladimirui Uschopčikui, Lietuvos komunistų partijos buvusiam antrajam sekretoriui Vladislavui Švedui, buvusiam Lietuvos komunistų partijos centrinio komiteto sekretoriui Algimantui Naudžiūnui.

Kaltinimai taip pat pateikti Genadijui Golubkovui, Valerijui Sibiriakovui, Vladimirui Demidovui, Bogdanui Suščikui, Vladimirui Sofjinui, Sergejui Panikarovui, Jevgenijui Gavrilovui, Ivanui Šepiliovui, Aleksandrui Gomziakovui, Aleksandrui Zolotuchinui, Ruslanui Junusovui, Sergejui Golovko, Sergejui Machovui, Konstantinui Usovui, Anatolijui Fefelovui,  Aleksandrui Navozovui, Eduardui Michailovui, Vladimirui Gončiarikui, Aleksandrui Sidorkovui, Anatolijui Lepichovui, Jurijui Janočkinui, Aleksejui Filimonovui, Anatolijui Ivanickij, Aleksandrui Cepota, Vladimirui Šechovcovui, Grigorijui Belousui, Gennadijui Ivanovui, Vladimirui Prokofevui, Nikolajui Astachovui, Sergejui Voroninui, Vladimirui Uspenskij, Eduardui Roskovui, Vladimirui Sorokinui, Jurijui Ondai, Albertui Galinaičiui, Arkadijui Bajukovui, Olegui Abramovui, Nikolajui Sakarai, Anatolijui Urbanui, Anatolijui Kimui, Dmitrijui Filippovui, Jurijui Meliui, Dmitrijui Bolšakovui, Nikolajui Ogurcovui, Aleksandrui Korobočkinui, Aleksandrui Radkevičiui, Jevgenijui Čiudesnovui, Nikolajui Demidovui, Viktorui Šulikovui, Vasilijui Savvinui, Aleksandrui Žitnikovui, Viktorui Moroziukui, Genadijui Poltoraninui, Sergejui Fiodorovui, Olegui Morkovskij, Viktorui Romančevskij, Michailui Chabarovui, Jurijui Strašnenko, Romui Juchnevičiui, Vasilijui Kustrio.

Visi įtariamieji, išskyrus Rusijos piliečius Genadijų Ivanovą ir Jurijų Melį, turbūt bus teisiami už akių. Siekiant užtikrinti G.Ivanovo dalyvavimą procese, iš jo paimti dokumentai, o J. Melis laikomas suimtas.

Kaltinamiesiems, gyvenantiems užsienyje, apie teismo posėdžius pranešta per Teisingumo ministeriją, papildomai išsiuntus šaukimus kaltinamųjų gyvenamosios vietos adresu. Kaltinamiesiems taip pat pranešta, kad jiems nusprendus dalyvauti teismo posėdžiuose, bus stabdomas Europos arešto orderių vykdymas garantuojant nevaržomą kaltinamųjų atvykimą į Lietuvą ir judėjimą Lietuvoje.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

1999 metais Sausio 13-osios byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų kalėti buvo nuteisti šeši asmenys: Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius, Juozas Kuolelis, Leonas Bartoševičius, Stanislavas Mickevičius ir Jaroslavas Prokopovičius. S.Mickevičius pabėgo iš Lietuvos.

V. Švedas visus kaltinimus atmetė

Sausio 13-osios byloje už akių teisiamas buvęs Lietuvos komunistų partijos antrasis sekretorius Vladislavas Švedas atmetė visus jam pareikštus kaltinimus, pavadindamas juos „kvailais ir išgalvotais“, o pačią bylą vadino „pseudoteisiniu niekalu“.

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje Sausio 13-osios byloje jo advokatė Marija Bartaševičiūtė ketvirtadienį teismui perskaitė dalį iš ginamojo jai atsiųstos kalbos. V. Švedas teismui paruošė apie 200 puslapių kalbą, pavadintą „Paskutinis iš anksto nuteistojo žodis“.

„Manau, kad teisingumas Lietuvoje tapo represiniu ir baudžiančiu įrankiu, kurį valdo Lietuvos elitas. Kodėl? Todėl, kad šito elito pagrindą sudaro buvę sovietiniai koloborantai, kažkada aktyviai dirbę sovietinėse valstybinėse struktūrose. Jie griežtai, su sistemos, tik vadinamos teisingumu, pagalba gina savo teisę valdyti respubliką,“ – sako V. Švedas.

Jis išreiškė viltį, kad Rusijos tyrimas suteiks teisinį įvertinimą ne tik Lietuvos prokurorų ir teisėjų veiksmams, kurie susiję su jo manymu, neteisėtu Rusijos piliečių baudžiamuoju persekiojimu, „bet išsiaiškins dėl painios ir iš Lietuvos pusės falsifikuotos bylos apie įvykius, kurie nutiko Vilniuje 1991 metų sausį, aplinkybių“.

Manau, kad teisingumas Lietuvoje tapo represiniu ir baudžiančiu įrankiu, kurį valdo Lietuvos elitas. Kodėl? Todėl, kad šito elito pagrindą sudaro buvę sovietiniai koloborantai.

„Po to, kai Rusijos Federacijos tyrimo komitetas iškėlė baudžiamąją bylą Lietuvos prokurorų ir teisėjų atžvilgiu, išaugo būtinybė turėti objektyvią medžiagą, leidžiančią įvertinti politizavimo mastą, taip pat Rusijos piliečių apkaltinimo teisinį ir įrodomąjį nepagrįstumą“, – sako V. Švedas.

Rusijos teisėsauga liepą pranešė iškėlusi bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą, pareigūnų veiksmuose įžvelgianti nusikaltimo, numatomo Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 2 dalies 299 straipsnyje (neabejotinai nekalto asmens patraukimas atsakomybėn), požymių.

„Mano amžius (74 metai) ir sveikatos būklė verčia pagalvoti apie tai, kad reikia suspėti paskleisti turimą informaciją Rusijos, o vėliau ir Lietuvos visuomenei. To rezultatas – tikra knyga. Joje aš nesistengiu akcentuoti savo nekaltumo įrodymo. Man jį užtikrino Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, 1990 metų gruodžio 4 dienos savo nutarimu, pasirašytu V. Landsbergio, patvirtinusi mano Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato įgaliojimus 1990 metų lapkričio 24 dieną, tai yra nuo tada, kada mane išrinko deputatu“, – sako V. Švedas.

V. Švedas: nuosprendis turės įtakos valstybių santykiams

„Esu tikras, kad Generalinė prokuratūra ir Apygardos teismas jau gavo iš jų atitinkamus nurodymus. Aš gi nesiruošiu vykti į Vilnių ir ten įrodinėti savo nekaltumą“, – sako kaltinamasis.

Jis pabrėžė, kad apkaltinamųjų nuosprendžių priėmimas Sausio 13-osios byloje turės įtakos Lietuvos ir Rusijos santykiams.

„Apkaltinamųjų nuosprendžių priėmimas sąlygos rimtos įtampos Rusijos ir Lietuvos santykiuose atsiradimo pradžią. Esminės problemos atsiras Lietuvai tada, kai ji pabandys įgyvendinti priimtus nuosprendžius Sausio 13-osios byloje. Pagal Rusijos Konstituciją, Rusija kategoriškai nesutiks išduoti nuteistuosius Rusijos piliečius, kad šie atliktų jiems paskirtą bausmę Lietuvos kalėjimuose. Neabejoju, kad lygiai toks pat atsisakymas lydės ir Lietuvos siūlymą atlikti nuteistiems Rusijos piliečiams bausmę Rusijos kalėjimuose“, – pareiškė V. Švedas.

V. Švedas stebisi, jog Lietuvoje prireikė panaudoti karinę jėgą. Jis mano, kad Kremliui pakako „realiai pakelti balsą“, o televizijos bokštą buvo galima užimti be jokio kraujo praliejimo, tiesiog nutraukiant elektros energijos tiekimą, „tyliai ir nepastebimai per pusvalandį“.

V. Švedas sako manęs, kad jei Lietuva išstos  iš Sovietų Sąjungos, tai paveiks jos ekonominę ir socialinę būklę.

„Jos teisė, bet ji turi būti realizuota pagal SSRS Konstituciją“, – mano V. Švedas.

Savo paskutiniajame žodyje V. Švedas aptaria ir savo santykius su kitoje Sausio 13-osios byloje nuteistu ir kalėjusiu Lietuvos komunistų partijos lyderiu Mykolu Burokevičiumi. 

„Mus vienijo tik tai, kad mes komunistai, bet mūsų požiūriai skyrėsi“, – sako V. Švedas.

Esą jo veiksmus M. Burokevičius kartais įvertindavo, kaip išdavystę, esą kažkas buvo pašnabždėjęs, kad V. Švedas nori užimti M. Burokevičiaus vietą. M. Burokevičius net vienas be jo važinėjo į Šiaurės miestelį pas sovietų karius.

„M. Burokevičius manė, kad pogrindžio sąlygomis partija turi veikti. Jis jis net nepranešė man apie karinę akciją sausio 13-ąją“, – sako V. Švedas.

Kaltinamasis sako veikęs griežtai pagal Sovietų Sąjungos Konstituciją, nepripažino Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos įstatymų, bet nesiekė ir jų pažeisti.

„Būdamas SSKP CK nariu, Aukščiausiosios Tarybos nariu, tariamai apsiginklavęs, apsirišęs sprogmenis žudė prie bokšto? Mane traukia baudžiamojon atsakomybėn, kur prasilenkia su sveiku protu. Esą primokiau sovietų karo vadus žudyti. Visas kaltinamasis aktas, matyt, Lietuvos politinių viršūnių ir užsienio globėjų nurodymu surašytas“, – piktinosi V. Švedas.

Jis mano, kad nepasitenkinimas politika negali būti laikomas nusikaltimu.

V. Švedas prisiminė, kad 1991-siais Sausio įvykių metu jį saugojo grupės „Alfa“ karininkai, jis pats turėjo pistoletą „Makarov“, taip pat garsinę šviečiamąją granatą, o sutuoktinė buvo išmokusi šaudyti.

Rusijoje gimęs ir daug laiko Lietuvoje gyvenęs V. Švedas iš Lietuvos pabėgo po nepavykusio pučo. 

Buvusį žinomą Lietuvos komunistų partijos veikėją prokuratūra siūlo pripažinti kaltu dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui ir skirti 20 metų laisvės atėmimo.

Vilniaus apygardos teisme baigiama nagrinėti Sausio 13-osios byla, kaltinamieji ir jų advokatai naudojasi paskutiniojo žodžio teise.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

1999 metais Sausio 13-osios byloje dėl antivalstybinių organizacijų kūrimo ir kitų nusikaltimų kalėti buvo nuteisti šeši asmenys: Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius, Juozas Kuolelis, Leonas Bartoševičius, Stanislavas Mickevičius ir Jaroslavas Prokopovičius. S. Mickevičius pabėgo iš Lietuvos.