Užsienio chirurgams pavyko atkurti po nelaimės sužalotas vaiko ausis bei akies voką. Tačiau iki galutinio rezultato dar nueitas ne visas kelias.

Dar viena operacija

„Tikėjomės, kad rugsėjį įvykęs vizitas pas chirurgą Vokietijoje bus paskutinis, bet ne, reikės dar vienos abiejų ausų operacijos. Kairės ausies kremzlė nesugijo taip, kaip turėtų. Taip pat reikės pakoreguoti ir dešinę ausį, kad vizualus jos vaizdas būtų gražesnis“, – pasakojo Jekaterina.

Rudens pradžioje dabar jau trylikamečiui Karenui vokietis profesorius Ralfas Siegertas atliko dar vieną per nelaimę sužaloto apatinio akies voko operaciją. Visa tai todėl, kad, pasak mamos, akį dengiantys audiniai nuslinko žemyn. Be to, berniukui užsimerkiant, trūko voko odos, todėl džiūdavo akies gleivinė.

Karenas. Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

„Audinio gabaliuką, išpjautą kairėje pusėje, už ausies, chirurgas transplantavo į apatinį akies voką ir tvirtino prie kaukolės. Šiuo metu vyksta gijimas. Lapkričio viduryje gydytojui siųsiu nuotraukas“, – detalizavo pašnekovė.

Jekaterina sakė dar nežinanti tikslios datos, kada vėl teks vykti į Vokietiją, nes nori, kad sūnus sustiprėtų ir fiziškai, ir psichologiškai. Pastaroji akies voko operacija buvo atlikta taikant vietinę, o ne bendrąją nejautrą. Tokią anestezijos rūšį, mamos teigimu, rekomendavo Kareną operavęs profesorius, siekdamas nepakenkti berniuko organizmui, kuris jau ne kartą per gana trumpą laiką buvo patyręs bendrosios nejautros poveikį.

Karenas. Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

„Sutikau, bet, prasidėjus operacijai, kurioje man leido dalyvauti, supratau, kad padariau klaidą. Vaistai Karenui buvo leidžiami į odą už ausies ir aplink akies voką. Laikiau sūnų už kojų, o jis klykė iš skausmo“, – pasakojo moteris.

Kai bus atliekama kita minėta abiejų ausų operacija, Jekaterina sakė pažadėjusi Karenui, kad bus taikoma bendroji nejautra – berniukas miegos ir nejaus jokio skausmo. Toks buvo ir mamai jo paties išsakytas noras.

Nelaimės vietoje – įtampa

Sugrįžęs į Lietuvą po operacijos, Karenas su mama buvo nuvykęs ir pas senelius, kur 2020-ųjų kovo mėnesį jį žiauriai sukandžiojo ten augintas šuo. Šiuose namuose berniukas neviešėjo maždaug trejus metus. Jekaterina atvira: nors čia būdamas sūnus nejaučia baimės, ją vis dar kausto įtampa.

„Kai mes atvažiavome čia keturioms dienoms, iškart pasakiau: „Karenai, jei norėsi į lauką, vienas – be manęs ar senelio – nežengsi nė žingsnio.“ Taip pat ir jei sūnus sugrįždavo į namą, o mes likdavome kieme, – aš bėgdavau iš paskos. Turiu matyti jį savo akiratyje, kitaip negaliu atsipalaiduoti. Jei būčiau galėjusi palikti sūnų kur nors kitur, nebūčiau jo čia atsivežusi, bet susiklostė tokia situacija, kad neturėjau kitos išeities“, – neslėpė moteris.

Nors mažametį daugiau nei prieš ketverius metus sukandžiojusį šunį, praėjus dviem savaitėms po šiurpaus įvykio, į prieglaudą išsivežė atsakingos tarnybos, Jekaterina sakė, kad keturkojui nebuvo taikyta eutanazija.

Šuo vos nenužudė mano anūko, o aš jį dar dvi savaites turėjau šerti.

„Mano tėvui liepė dvi savaites izoliuoti šunį – laikyti atskirai nuo visų gyvūnų. Atvažiavę tarnybų atstovai stebėjo jo elgesį, filmavo. Po dviejų savaičių komisija konstatavo, kad šuo yra visiškai sveikas, neturi ligų. Ir net pateikė klausimą pasiūlymą: „Galite auginti toliau. Ar auginsite?“. Tėvas pasakė: „Šuo vos nenužudė mano anūko, o aš jį dar dvi savaites turėjau šerti“. Jis gyvūno atsisakė ir šuo buvo išvežtas į prieglaudą, kur gavo antrą šansą. Absurdas“, – stebėjosi berniuko mama.

Traumuojanti patirtis

Kalbėdama apie sūnaus santykį su šunimis po nelaimės, pašnekovė sakė, kad berniukas nėra supykęs ant viso pasaulio šunų – myli juos lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Tačiau pamatęs nepažįstamą keturkojį nebetiesia rankų, o elgiasi atsargiau – apsidairęs suranda jo šeimininką ir paklausia: „Ar galima paglostyti?“.

Trylikamečio mama, paklausta, kokius psichologinius pokyčius, žvelgiant nuo nelaimės dienos iki dabar, ji dar pastebi sūnuje, atsakė: „Per ketverius metus Karenas tarsi peršoko vaikystę. Jis labai staigiai subrendo. Kalbėdama su sūnumi jaučiuosi taip, lyg kalbėčiausi su gerokai vyresniu nei trylikos metų žmogumi."

Lyginant su vaikais, kurie nepatyrė tokių traumų, Kareno elgesyje nėra vaikiškų bruožų, kaprizų.

„Jo norai – labai adekvatūs, būdas – ramus. Jis kartais pajuokauja: „Mama, paimk mane ant rankų ir nunešk į lovą“. Kai aš jam pasakau: „Karenai, tu – per didelis“, kaskart užsimena: „Mama, ar prisimeni, juk po nelaimės ligoninėje mane nešei?“. Tada sūnui buvo aštuoneri ir jis man atrodė lengvas, o dabar Kareno ūgis – 178 cm.“, – kalbėdama šyptelėjo Jekaterina.

„Padarysiu viską“

Dabar, užsiminė pašnekovė, artimi žmonės, žvelgdami į jos jau nueitą kelią stengiantis rasti geriausius gydytojus, kurie padėtų atstatyti sužalotas Kareno kūno dalis, žavisi moters stiprybe. Pati Jekaterina įgytos stiprybės nepervertina, bet pripažįsta – žodį „negaliu“ kasdienybėje pakeitė: „Einu ir darau“.

Karenas su mama. Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

„Prisimenu, kai sūnus iš reanimacijos buvo perkeltas į palatą ir mane po dviejų parų įleido jį pamatyti. Kareno veidas buvo apibintuotas – pro tarpus matėsi tik akys ir burnytė. Sūnus dėl sutinusio veido ir užklijuotos vienos akies daugiau nei savaitę negalėjo matyti, bet kai jis paėmė mane už rankos ir pasakė: „Mama“, – visą mano kūną tarsi nukrėtė elektros srovė. Tada supratau, jis – čia, yra gyvas, kalba, mane girdi ir dabar aš padarysiu viską, kad pastatyčiau jį ant kojų. Nuo tos sekundės pradėjau veikti“, – sugrįžusi mintimis į laikotarpį po nelaimės, pasakojo berniuko mama.

Viskas, ką pasakė Kareno gyvybę išgelbėję Lietuvos medikai, išrašydami jį iš ligoninės, teigė Jekaterina, buvo frazė: „Internetas – jums į pagalbą“. Ir tai, pasak pašnekovės, iš tiesų buvo jos kelio pagrindas ieškant specialistų, galinčių padėti esamoje situacijoje. „Radau apie 20 gydytojų visame pasaulyje, kurie sugeba atkurti sukandžiotas ausis, naudodami šonkaulių kremzles, o ne silikoninius protezus. Skaičiau jų biografijas, domėjausi, kur šie gydytojai studijavo. Kiek kainuos kelionė į vieną ar kitą šalį. Tai buvo tarsi administracinis darbas“, – prisiminė moteris.

Pinigus už pirmąsias Karenui atliktas operacijas sumokėjo „Išsipildymo akcijos“ organizatoriai, o kelionių išlaidas – skrydžių bilietus, viešbučius ir kitas būtinąsias reikmes ji sakė iš pradžių padengdavusi iš sūnui suaukotų, o vėliau ir iš asmeninių lėšų. „Paskutinę – akies voko – operaciją apmokėjo „Rimanto Kaukėno paramos grupė“, nes vienas žmogus paaukojo pinigų Karenui, skirdamas juos šiam fondui“, – vardijo trylikamečio mama.

Ypatingas santykis

Berniukui iš viso atliktos septynios operacijos – dvi Lietuvoje ir penkios Vokietijoje.

Karenas su profesoriumi Ralfu Siegertu. Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

„Profesorius R. Siegertas su Karenu bendrauja lyg su suaugusiu žmogumi. Kai šį kartą atskridome, sūnus vėl jį apsikabino ir jie džiaugėsi matydami vienas kitą. Kai gydytojas atsako į mano klausimus, atsisuka į Kareną ir jo pasiteirauja: „Ar turi man klausimų?“. Profesorius visada su sūnumi užmezga dialogą. Gydytojui šitaip kuriant ryšį, Karenas nejaučia streso ir baimės. Jis – ne tik savo srities profesionalas, mylintis tai, ką daro, bet ir labai supratingas, atjaučiantis žmogus“, – gražius žodžius sūnaus chirurgui skyrė Jekaterina.

Gelbėjo gyvybę

„Kai prisimenu, kad ant rankų laikiau savo vienintelį vaiką be pusės veido, man pritrūksta žodžių, kad galėčiau apsakyti tai, ką tuo metu jutau“, – nesuvaldydama ašarų, praėjus kelioms dienoms po nelaimės, pasakojo berniuko mama.

Karenas po nelaimės 2020 metais. Asmeninio šeimos archyvo nuotr.

Lemtingąją 2020-ųjų kovo 22-ąją sostinės medikai visomis išgalėmis kovojo dėl tuomet dar aštuonmečio Kareno gyvybės. Šuo smarkiai sukandžiojo vaiko nugarą, krūtinę. Taip pat buvo sužalota viena jo veido pusė – netekta dalies akies voko ir iki pat būgnelio sukramtyta viena ausis. Kita veido pusė liko beveik nepaliesta, tačiau Karenas taip pat neteko ir dalies kitos savo ausies. Gydytojams pavyko išsaugoti jo akį ir regą.