– Mariau, šiais metais į sales sugrįžo spektaklis „Perdegimas“, už kurį pelnei „Auksinį scenos kryžių“. Kiek jis buvo aktualus anuomet ir kaip į jį žiūri šiandien?
– Pirmoji „Perdegimo“ premjera įvyko prieš pat pandemiją, 2019 m. Idėją pradėjome gvildenti gerokai anksčiau. Tuo metu psichologai pradėjo garsiai kalbėti apie perdegimą, vis daugiau šia tema rašyta knygose ir žurnaluose. Supratome, kad mūsų kuriamas spektaklis yra būtent apie tai – juk bandėme išgauti rate užsisukusios pelės, nuolatinio darbo, sukimosi efektą.
– Tada prasidėjo pandemija?
– „Perdegimas“ sprogo, o tada visas pasaulis sustojo. Didžiajai daliai žmonių pandemija buvo labai traumuojanti patirtis, visas pasaulis sugriuvo dėl netekčių, apribojimų, draudimų. Kita vertus, tuomet atrodė, kad galbūt atradome daugiau laiko sau.
Po pandemijos spektaklį rodėme labai intensyviai, iš viso – apie 30 kartų. Pajutome, kad reikia pertraukos. Šiemet sugrįžo vidinis jausmas, kad norime ir vėl jį sugrąžinti į sceną. Spektaklis neprarado aktualumo – atrodo, kad iš pandemijos patirčių nepasimokėme, netgi atvirkščiai – puolėme daryti dar daugiau ir perdegėme. Ši tema per tuos penkerius šešerius metus pasaulyje pažengė, pasikeitėme ir mes, ir tai, ką šokdavome anksčiau. Įsijungė antrasis kvėpavimas.
– Spektaklių temas labiau įkvepia kasdienio gyvenimo aktualijos ar turi tam tikrų klausimų, prie kurių vis sugrįžti?
– Einu per gyvenimą ir žiūriu, kokios temos į galvą ateina. „Nuepiko“ spektaklis „4 Viktorai“ prasidėjo nuo to, kad vesdavau labai daug dirbtuvių jaunimui – sudomino švietimo sistema, kelios politikų frazės, galiausiai kilo noras žmones išjudinti. „Perdegimas“ sukurtas dėl visuomenėje sklandžiusių nuotaikų.
Turiu sūnų, kuris šoka ir nori kartu kurti spektaklį. Jis šoka breiką, aš – šiuolaikinį šokį. Kartais randame kalbą, kartais – ne. Kyla daug minčių – ar aš pats rasdavau kalbą su savo tėčiu? Galbūt tai būdas suartėti su sūnumi? Nežinau, ar ši idėja bus įgyvendinta, tačiau tai pavyzdys, kad kontekstas ir pats gyvenimas daug ką padiktuoja.
Apskritai, man patinka ištrintas laikas, nebūtina kalbėti apie šiandienos aktualijas, galima kalbėti apie bet ką, kas aktualu žmogui apskritai, kad ir kokiu laikotarpiu gyventume. Man nebūtina kalbėti apie dabartį. Pats šokis kartais irgi padiktuoja tam tikrų temų.
– Kas įkvėpė naujausią kūrinį – „Žmogus Mėnulyje“?
– „Žmogaus Mėnulyje“ idėja taip pat gimė per pandemiją, visiškai atsitiktinai. Į vieną teatrą vežiau dangą šokti ir vieną 6 m ritinį palikau automobilyje. Netrukus viskas užsidarė. Minėta danga tapo vieninteliu lopinėliu, kuriame galėjau šokti.
Tuo metu buvo pradėta programos „Kaunas 2022“ iniciatyva „Kultūra į kiemus“, o aš buvau pirmas menininkas, atidaręs šį projektą. Teko šokti lauke, daugiabučių kieme, ant žvyro, pasitiesus tą ritinį. Man tai atvėrė įdomią terpę, požiūrio kampą – kiek nedaug man reikia ir ką galiu duoti aš. Anksčiau scenoje būdavau su kolegomis, turėjau atramą. Čia buvau vienas. Jaučiausi lyg koks pionierius – tikras žmogus Mėnulyje.
– Kaip iš šio supratimo išsivystė visas spektaklis? Kokios papildomos temos jį formavo?
– Buvo daug kūrybinių rezidencijų, kai, eksperimentuodamas su ta pačia danga, pradėjau šokti, galvoti, kaip galiu pažiūrėti į viską kūrybiškai, ir pasirinkau rizikuoti. Provokavau save į šokį žiūrėti kitaip. Prisidėjo ir šokėjas, kompozitorius Andrius Stakelė, su kuriuo pradėjome į rezidencijas važiuoti kartu. Pradėjo ryškėti temos, kurias noriu gvildenti, keli kontekstai. Vienas jų – kas yra kitoje pusėje nei drąsa. Galbūt tai vyriškumo archetipai, visuomenės padiktuotos ar iš vaikystės atsineštos nuostatos? Pradėjau stebėti, kur esu nepakankamai drąsus, kur patingiu, ką nors padaryti. Įkvėpė ir dailininko Peterio Ravno, kuris tapo suaugusius, vidutinio amžiaus vyrus kūdikio pozomis, kūryba. Viskas susisiejo.
Beje, šokio dangos dažniausiai būna juodos ir baltos spalvos, visaip kaip ir mėnulis. Matome tik jo šviesiąją, bet ne tamsiąją pusę. Pastaroji nėra bloga, tačiau paslaptinga, įdomi, čia daug netyrinėtų dalykų. Taip ir spektaklyje – išsiruoši į kelionę, žygį į tamsiąją savo pusę ir bandai atrasti stiprybių, apie kurias galbūt dar ir nežinai. Ieškai raiškos būdų, kurių dar nesi pasitelkęs, norisi pabandyti save paprovokuoti, daryti kitaip nei visada. Taigi šį darbą lydi tam tikras dualumas: vyras ir vaikas, juoda ir balta, drąsa ir bailumas.
– Užsiminei, kad prie spektaklio prisidės kompozitorius, šokėjas A. Stakelė. Spektaklyje bus svarbi muzika?
– Taip, muzika veikia šokį, o šokis – muziką. A. Stakelė šiame spektaklyje, pasitelkdamas muziką, valdo mane, dalis muzikos bus grojama gyvai. Tikimės gero koncerto patirties. Būtent todėl šį spektaklį įvardijame kaip muzikos ir šokio kūrinį, akcentuojame muziką kaip atspirties tašką. Juk muzika žmogų veikia pirmiau nei judesys.
– Pats kartais jautiesi kaip tas žmogus mėnulyje – nesuprastas ar einantis prieš srovę?
– Galiu reflektuoti tik apie savo mažą pasaulį, nes dideliame meno pasaulyje nesijaučiu kitoks. Yra daug menininkų, kuriančių keisčiausius dalykus. Nemanau, kad atitinku šiuos parametrus, bet jų ir nesiekiu. Man svarbiausia kurti žmonėms, kad jie mano darbuose atrastų dalį savęs, galėtų reflektuoti. Šiame darbe akistata su savimi man svarbesnė nei su pasauliu ar išorine bendruomene, šokio ar meno lauku. Daug galvojau, kaip man stoti į akistatą su Mariumi, kuris gyvena laikydamasis tam tikros disciplinos, gyvenimo taisyklių, – kas yra anapus to? Scenoje esu jau daug metų, tad jaučiu, kad kažko pradeda trūkti, tie patys dalykai nebejaudina, – norisi patirti ką nors naujo. Suprantu, kad didžiausia kliūtis išsilaisvinti esu aš pats.
– Ar būna premjerai tinkamas laikas? Ar kada nors menininkai jaučiasi visiškai pasiruošę pristatyti savo kūrinius?
– Būna visaip. Kartais jautiesi nepasiruošęs, tačiau premjera įvyksta, o tuomet supranti, kad nors ir labai bijojai, pavyko gerai. Tačiau mene nutinka ir taip, kad kuri labai ilgą laiką ir pajunti, kad atėjo metas tai parodyti. Jei pernelyg ilgai nešiojiesi idėją, ją numarini. Pradedi jausti, kad idėjų spektras nutolsta nuo pirmosios minties, sunku atrasti ašį, aplink kurią pavyksta statyti spektaklį.
„Žmogų mėnulyje“ mintyse šokau gal tūkstantį kartų, tačiau vis nerasdavau tinkamo laiko ar erdvės savyje pabūti su šiuo darbu. Jis asmeniškas ir refleksyvus, todėl reikėjo laiko mintims ir norams išgryninti. Jaučiu, kad arba jį reikia parodyti dabar, arba idėja nutols. Šiandien šį spektaklį nešiojuosi galvoje, mintyse ir sakiniuose.
Šokio spektaklį „Žmogus mėnulyje“ bus galima pamatyti šiuose miestuose:
Spalio 21 d. Gargžduose, Kultūros centre;
Spalio 22 d. Žagarėje, Kultūros centre;
Spalio 24 d. Šiauliuose, Dailės galerijoje;
Spalio 27 d. Kaune, „Mokslo saloje“;
Spalio 29 d. Prienuose, Kultūros centre;
Spalio 30 d. Vilniuje, „Dūmų fabrike“.
Naujausi komentarai