Gliaudė kairuoliškas mintis
Palangoje yra L. Vaineikio gatvė, kuri taip pavadinta šiam šviesuoliui, knygnešiui ir gydytojui dar gyvam esant.
Čia yra likę vietinių, kurie pamena žymųjį daktarą, neįtikėtino likimo žmogų, kuris visą savo gyvenimą aukojo tam, kad jo tautiečiai nepamirštų lietuviško žodžio.
Tačiau yra ir tų, kurie nepamiršo, jog jo žmona Stasė 1940-ųjų liepą su liūdnai pagarsėjusia delegacija vyko į Maskvą prašyti, kad Lietuvą priimtų į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Kurorte gyvena ir Vaineikių anūkė Liudvika Rūsna Vaineikytė, kuri lig šiol nesupranta, kaip pasiturinčių bajorų šeimoje gimusi jos senelė, kuriai „galva buvo pramušta lietuvybe“, galėjo prisigaudyti marksistinių idėjų.
„Iš kur tokios nuostatos, taip ir nesužinojau. Juk K. Marxas kvietė visus proletarus vienytis, atimti iš turtingųjų ir išsidalyti jų gėrybes. O mano senelė – atvirkščiai, nors užaugo turtingoje šeimoje, jai galvoje netilpo, kaip gali žmogus jau gimdamas turėti kažkokias privilegijas. Jai ta idėja, kad žmonės turi būti lygūs, buvo įgimta. Ir visas jos gyvenimas buvo tam paskirtas“, – pasakojo L. R. Vaineikytė.
Palangiškė prisiminė pasakojimus apie tai, kai pas senelį ateidavo Jonas Šliūpas, jie gerdavo kavą, o senelė vis bandydavo jiems brukti savo kairuoliškas idėjas.
„Tai jie juokais patardavo jai važiuoti į Rusiją, jei tos socialistinės mintys jai tokios artimos. Pasijuokdavo, ir tiek. Tačiau Stasė anaiptol nebuvo tokia raudona, kaip vėliau buvo bandoma ją pateikti“, – kalbėjo L. R. Vaineikytė.
O kad žmogus paskui viešai deklaravo, kokia tai buvo apgaulė ir nepriklausomos valstybės uzurpacija, niekas nebeprisimena.
Aštuonių narių rezoliucija
Rūsnos teigimu, jos senelės važiavimas į Maskvą su kitais parvežti vadinamosios Stalino saulės buvo tik formalumas.
„O noras važiuoti toks ir buvo, kai jai pasakė, kad geriau jau pagalvotų apie savo vaikus ir anūkus. Baisesnio įspėjimo turbūt nė nereikia. Daugumą taip ten baugino. Tarp jų buvo tik keli tie tikrieji komunistai, kurie ir išliko tokie visą gyvenimą. Paskui gi 1942 m. susirinko aštuoni buvę Liaudies seimo nariai, tarp jų ir S. Vaineikienė, pasirašė rezoliuciją ir paskelbė viešai, kad viskas buvo apgaulė, klasta ir valdžios užgrobimas“, – pasakojo L. R. Vaineikytė.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai dauguma garsiųjų „naujos“ Lietuvos aktyvistų, tarp jų ir Salomėja Nėris, pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą, S. Vaineikienė neemigravo į Rusiją.
Maža to, po metų ji su dar septyniais bendraminčiais pasirašė rezoliuciją, kurioje atskleidė, kaip iš tiesų Lietuva tapo sovietinė.
1942 m. rugpjūčio 30 d. Kauno Karo muziejaus salėje įvyko buvusių vadinamosios Liaudies vyriausybės narių prof. Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Jurgio Glušausko bei Liaudies seimo deputatų Antano Garmaus, Prano Mickaus, Liudo Dovydėno, Henriko Kačinsko, Romualdo Juknevičiaus, S. Vaineikienės, Vlado Biržiečio ir Petrės Milančiūtės viešas susirinkimas, kuriame jie paskelbė apie būdus, kuriais sovietai 1940 m. suklastojo lietuvių tautos valią.
Šio susirinkimo medžiaga paskelbta Studijų biuro leidinio „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“ trečiame tome, kuriame užfiksuoti pirmosios sovietinės okupacijos nusikaltimai bei teroras Lietuvoje.
Leidinyje buvo spausdinama dokumentinė medžiaga iš archyvų, autentiški žmonių, dirbusių įvairiose įstaigose, liudijimai ir pranešimai, studijos apie įvairių gyvenimo sričių padėtį sovietinės okupacijos laikotarpiu.
Lietuvai ir pasauliui
Susirinkimą pradėjo A. Garmus, kuris pareiškė, jog „šioje lietuvių tautos šventovėje savo laisvu noru ir savo iniciatyva“ susirinko tam, kad atskleistų tiesą apie tą bolševizmo tironiją, kuri Lietuvoje reiškėsi vos vienerius metus (nuo 1940 m. birželio 15-osios ligi 1941 m. birželio 22 d.).
A. Garmus pabrėžė, jog vos spėję įžengti į Lietuvą, bolševikai tuojau suklastojo lietuvių tautos valią ir fiziniu bei moraliniu teroru įvykdę Liaudies seimo rinkimus, jėga ir grasinimais prieš to seimo narius – lietuvius inteligentus išgavo Liaudies seimo neva geravališką pritarimą įjungti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.
„Aš visų čia esančių buvusių Lietuvos vyriausybės ir buvusių Liaudies seimo narių vardu kategoriškai pabrėžiu ir tvirtinu, kad toji Liaudies seimo 1940 metų liepos mėnesio 21 d. deklaracija, kuria Lietuva įjungiama į Tarybų Sąjungą, buvo tik klastos, jėgos ir rafinuoto bolševikų teroro padaras. Nuogų faktų šviesoje to nelemto padaro atsiradimą mes šiandien ir norime išsamiau išdėstyti visai Lietuvai ir visam kultūringajam pasauliui, o taip pat kitiems kraštams atidengti tuos bolševikų metodus, kuriais jie išniekino ir sutrypė lietuvių tautos teises. Mūsų visų žodžius lydi šviesa ir tiesa“, – kalbėjo A. Garmus.
Savo nuotraukos nedavė
Šiame susirinkime kalbėjo ir S. Vaineikienė, pabrėžusi, kad „Liaudies seimas – lietuvių tautos valios uzurpatorius“, ir papasakojo, kaip ji tapo to vadinamojo seimo nare.
„Norėčiau pateikti žiupsnelį atsiminimų, kaip aš patekau į vadinamąjį Liaudies seimą ir kaip jame buvau bejėgė, kaip ir visas Liaudies seimas buvo be jokios galios. Liaudies seimas toks buvo negirdėtas smurto padaras, jog nė kiek nebuvo paisoma ne tik rinkėjų, bet ir renkamųjų valios“, – teigė S. Vaineikienė, kurios liudijimas irgi įtrauktas į leidinį „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“.
S. Vaineikienės teigimu, vieną vėlų vakarą Palangoje į jos namus atskubėjo vietinės komunistų partijos sekretorė Šiurelienė (vardas nenurodomas – A. D.) pranešti ir pasveikinti, kad Stasė esanti kandidatė į Liaudies seimą.
Esą Šiurelienė ką tik grįžusi iš Kretingoje įvykusio komunistų partinio susirinkimo, kuris parinkęs kandidatus, ir S. Vaineikienės kandidatūra vienbalsiai buvusi priimta.
„Jaučiau, kad jos sveikinimas nebuvo nuoširdus, nes ji nelaikė manęs savo luomo žmogumi. Aš nustebusi paklausiau: „Bet juk manęs niekas neklausė, ar aš sutinku būti kandidate ir ar sugebėsiu atstovauti?“. „Tai ne jūsų dalykas, partija žino, ką daro“, – ji man autoritetingai atrėžė“, – susirinkusiesiems Karo muziejaus salėje kalbėjo S. Vaineikienė.
Anot S. Vaineikienės, buvo iškelti aštuoni kandidatai nuo Telšių apygardos ir visi aštuoni turėjo būti išrinkti.
Esą tai buvo palengvinimas rinkėjams, mat „išstatant geriausius kandidatus, piliečiams nereiks laužyti sau galvų, už kurį geriau balsuoti“.
S. Vaineikienės teigimu, viskas buvo vykdoma labai skubotai.
„Bematant buvo išlipdyti su kandidatų atvaizdais plakatai, mano atvaizdo nebuvo, nes aš jo, kam reikėjo, nepasiunčiau. Prasidėjo triukšminga agitacija“, – tvirtino S. Vaineikienė.
Į partiją nepriėmė
S. Vaineikienė prisiminė, kad į Liaudies seimo posėdį buvo iškviesta telegrama.
Kaip pati teigė, apie seimo uždavinius ir tikslus nieko nežinojusi, tačiau esą kompartijos sekretorė, ta pati Šiurelienė, išlydėjo ją palinkėdama, kad sugrįžtų su tryliktąja Sovietų Sąjungos respublika – Lietuva.
„Aš tiktai per seimo posėdį sužinojau apie parengtą nutarimą Lietuvą įjungti į Sovietų Sąjungą, nė vienas Liaudies seimo narys negalėjo pasisakyti prieš tokį nutarimą. Kituose posėdžiuose priimti įstatymai taip pat iš anksto komunistų partijos buvo paruošti ir Seimo „vienbalsiai“ priimti. Seimas negavo svarstyti ir spręsti opiuosius krašto reikalus, viską nutardavo ir vykdydavo komunistų partija“, – tvirtino S. Vaineikienė.
Kai buvo paskelbta ūkininkams nepakeliama privaloma grūdų pristatymo valstybei prievolė, o kai tos prievolės nepajėgiančius atlikti ūkininkus pradėta suiminėti ir teisti, kaip rašoma „Lietuvių archyvo. Bolševizmo metai“ trečiajame tome, S. Vaineikienė kreipėsi tuo reikalu į Lietuvos komunistų partijos centro komitetą.
Ten jai patarta kalbėti su tam reikalui atsiųstu atstovu iš Maskvos.
„Prašiau atstovą, kad nesielgtų taip grobuoniškai ir nealintų krašto nepakeliamomis ūkininkams prievolėmis. Tačiau atstovas be ilgų kalbų atrėžė, kad taip esą draugas Stalinas su Molotovu pasirašę ir taip turi būti vykdoma. Kur tuomet pažadai – sukurti čia geresnį gyvenimą, kad jau pačioje pradžioje stumiate žmones į skurdą? Kelios rūsčios pastabos, kad aš mėginanti užtarti buožes ir panašiai, nutraukė mano su tuo Maskvos agentu pasikalbėjimą“, – tvirtino S. Vaineikeinė.
Savo liudijime S. Vaineikienė teigė nebijojusi kalbėti su bolševikų pareigūnais ir ieškoti teisybės.
Tačiau esą viskas buvo iš anksto suplanuota ir vykdoma, vietinių neatsiklausiant ir neklausant.
Kai kas jai patarė įstoti į komunistų partiją, kad jos balsas būtų svaresnis, kad esą galėtų laisvai įeiti į partijos centro komitetą ir jame bet kurį klausimą iškelti.
„Į partiją manęs nepriėmė, – pasirodo, buvau parašiusi antibolševikišką knygą. Ta knyga jau Lietuvos laikais buvo atiduota išleisti, bet tada rado ją esant bolševikišką, o dabar – priešingai. Teko numoti į viską ranka, nes pasijutau visiškai bejėgė bent kuo savo kraštui ir jo žmonėms padėti. Vertindama Liaudies seimą, turiu pasakyti, kad jis buvo ne kas kita, kaip tik lietuvių tautos valios uzurpatorius“, – savo kalbą 1942-ųjų susirinkime Karo muziejaus salėje baigė S. Vaineikienė.
Baisių barbarų rankose
Vis dėlto S. Vaineikienės biografijoje, pateikiamoje interneto enciklopedijoje, yra sakinys, kad „1945 m. vasarį, sovietams grįžus į Lietuvą, ji esą neigė šiuos teiginius, tvirtindama, kad juos privertė ir redagavo Gestapas“.
Šio fakto jos artimieji nepatvirtino.
Kaip ten bebūtų, S. Vaineikienė kartu su kitais buvusiais Liaudies seimo ir vyriausybės nariais pasirašė kategorišką rezoliuciją dėl Lietuvos pirmosios okupacijos, tad antrosios sovietų okupacijos metu, natūralu, ji jautėsi nesaugi ir, kaip teigiama, po karo slapstėsi, dažnai keisdama gyvenamąją vietą.
Sovietmečiu veikė toks Adresų biuras, kur buvo surašyti visų gyventojų adresai, kas kur išsikėlė ir kas kur gyvena.
Vėliau jau L. R. Vaineikytė per pažįstamus sužinojo, kad kažkas tame biure panaikino visus įrašus apie jos senelės gyvenamąsias vietas, nes norėjusiems rasti, kur ji gyvena, buvo atsakoma, kad jokių duomenų apie tai nėra.
„Žinau, kad po karo, kai S. Vaineikienė gyveno Vilniuje, buvo bent penki skirtingi adresai. Paskui ji kurį laiką gyveno Žemaitijoje, kažkokiuose dvareliuose. Ji nuolat keitė gyvenamąją vietą, slapstėsi. Todėl apmaudu yra, kai vienas kažkas pasakė, kad ji „Stalino saulę“ parvežė ir visi kartoja tą patį, o kad žmogus paskui viešai deklaravo, kokia tai buvo apgaulė ir nepriklausomos valstybės uzurpacija, niekas nebeprisimena“, – dėstė S. Vaineikienės anūkė.
S. Vaineikienė mirė Vilniuje 1946 m. sausio 12 d., palaidota Rasų kapinėse.
L. R. Vaineikytė pasakojo, kad kai jai pačiai buvo 11 metų, apie 1954-uosius, jos tėvų namuose Palangoje apsilankė Justas Paleckis ir operos dainininkė Aleksandra Staškevičiūtė.
„Pamenu, sėdi mano tėvelis, Liuda, jo sesuo (L. Vaineikio dukra – A. D.) ir kalbasi su jais. Man, kaip dažnam vaikui, buvo viskas smalsu. Ir aš išgirdau, kaip J. Paleckis pasakė: „Mes papuolėme į baisių barbarų rankas.“ Tas sakinys man labai įsirėžė į atmintį“, – teigė L. R. Vaineikytė.
Projektas „Pasienio žmonės“ portale https://www.kl.lt (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 6000 eurų.
Naujausi komentarai