Režisieriaus Igno Jonyno filmas "Lošėjas" jau tapo legenda, nes sulaukė Lietuvos kine neregėtos tarptautinės sėkmės. Tačiau šis komentaras – ne apie meninę filmo vertę, režisūros sprendimus, itin stiprų ir paveikų garso takelį, labai įtikinamą aktorių vaidybą ir kitus filmo teigiamus bruožus. "Lošėjas" yra pretekstas pasvarstyti apie Lietuvos kino žiūrovus, jų mentalitetą ir filmo vertinimus. Tiksliau, apie tuos "kritikus", kurie piktinasi kūriniu dėl jo socialinės kritikos ypatybių: per pastarąsias kelias savaites, filmą pradėjus rodyti mūsų šalies kino teatruose, pasipylė oficialių asmenų pareiškimai dėl nederamo filmo scenarijaus. Esą lietuviškoje realybėje taip nutikti, kaip rodoma filme "Lošėjas", negali. I.Jonynas netrukus viešai pakomentavo, kad kuo arčiau Lietuvos demonstruojamas "Lošėjas", tuo rimtesni ir liūdnesni žiūrovų vertinimai.
XX a. pradžios ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas viename iš estetikos veikalų aptarė ypatingą civilizuoto žmogaus savybę – gebėjimą skirti realią tikrovę nuo sąlyginės. Pastaroji dažniausiai kuriama būtent mene. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad filosofas kalba akivaizdžias tiesas: teatro žiūrovas, matydamas, kaip scenoje nužudomas pagrindinis personažas, nešoka jo gelbėti ar kitaip spręsti sceninio konflikto – suvokia, kad tai, ką mato prieš save, yra sąlyginė tikrovė. Ji skirta tam, kad žmogus patirtų vidinį apsivalymą, ugdytųsi empatiją, užuojautą scenoje tariamai kenčiančiam žmogui. J.Ortega y Gassetas baigia savo esė pastaba, kad šį gebėjimą skirti tikrus dalykus nuo sąlygiškų žmonių visuomenė išsiugdė dar antikoje, graikų teatre. Tie, kurie tokio gebėjimo neturi, yra paprasčiausiai barbarai – pirmykščiai žmonės.
Grįžkime prie I.Jonyno filmo "Lošėjas". Šio kūrinio scenarijaus idėjos drąsa lenkia bet kokią tikrą realybę: personažai lažinasi iš greitosios medicinos pagalbos pacientų mirties arba galimybės išgyventi. Regis, nereikia ypatingos nuovokos, kad suprastum, jog realybėje toks scenarijus net Lietuvoje yra sunkiai įmanomas. Deja, kai kurie Seimo nariai filme "Lošėjas" įžvelgia profesinį mediko įžeidimą. Filmo scenarijaus sąlygiškumą dar labiau paryškina tai, kas paprastai būtų vadinama meno kūrinio silpnybe: kai kurie personažai filmo antrojoje pusėje elgiasi beveik nenuspėjamai – ne taip, kaip elgtųsi dauguma žmonių. Vidinių psichologinių ir socialinių problemų sprendimas filme akivaizdžiai sako: taip tikrovėje nebūna. Tačiau sumanymas gražus ir vertas filosofo, vieno iš "Lošėjo" scenaristų Kristupo Saboliaus plunksnos. Filmo poveikis akivaizdus – auginama žiūrovų empatija ir gebėjimas šypsotis liūdnose situacijose, nes jos tėra sąlyginės ir, be to, labai estetiškai perteiktos.
Lietuviškoji filmo "Lošėjas" "kritika" daugiau pasako ne apie filmą, o apie pačius priekaištautojus: gyvename barbarų visuomenėje, kurios aukščiausieji sluoksniai vis dėlto negeba skirti sąlygiškumo ir tikrumo. Rimtumas ir liūdesys, apie kurį kalbėjo filmo režisierius, kyla iš elementaraus nesupratimo, kad patys rimčiausi dalykai (vienas iš jų – valdžia ir galia) mūsų tikrovėje tėra dirbtinė simuliacija. Turbūt nėra klaidinga manyti, kad kritikuojantieji filmą dėl tariamo atitikimo Lietuvos realijoms paskutinį kartą iki "Lošėjo" kino teatre lankėsi prieš daugybę metų. Apie dramos teatro spektaklius net kalbėti neverta... Ir kaip visa tai primena kaimyninės valstybės valdžios įsivaizdavimą, kad ji gali kontroliuoti ne tik piliečių kasdienį gyvenimą, bet ir meno kūrinius. Barbarybė užkrečiama!
Naujausi komentarai