Gruodžio 2-ąją kažkuri iš didžiausių Rusijos televizijų pradės rodyti serialą "Atlydys". Tai penkiasdešimtmečio režisieriaus Valerijaus Todorovskio, kurio filmą "Stileivos" rodė, atrodo ir Lietuvoje, kūrinys, pasakojantis apie Sovietų Sąjungos gyvenimą chruščiovinio atlydžio (1960–1961) metais. Viso to būčiau nesužinojęs, jei nuorodą į serialo klipą nebūčiau gavęs su prierašu "...there's a series starting soon that is supposed to be a Russian version of Mad Men".
Laiško siuntėjo aliuzija į rusišką serialo "Mad Men. Reklamos vilkai", rodyto per "Lietuvos ryto" televiziją, siužetą, privertė mane tą nuorodą paspausti ir klipą pažiūrėti. Pažiūrėjau – viskas atitinka. Laikotarpis tas pats, kaip ir amerikietiškame seriale, siužetas irgi panašus – jauni, vėliau surambėjantys kinematografininkai suka filmą (gal kelis?), pakeliui įsimylėdami, išsiskirdami, paverkdami ir pasijuokdami. Pats serialo režisierius net sako, kad filme nevengiama ir švelniai disidentinių, tiksliau – fronduojančių sąsajų su šiuolaikine Rusijos politine situacija. Na, maždaug tokių, kaip dainuojama filmo titruose: "...aš galvojau, kad tai – pavasaris, paaiškėjo – tik atlydys".
Klipe šią liūdną dainą bliuzo ritmu traukia gražuolė aktorė, rankose laikydama stilingą, vintažinį mikrofoną. Tas mikrofonas – chromuotas, solidaus cilindro formos, su automobilio radiatorius primenančiomis angomis nėra simpatiškas bevardis prietaisas. Jį JAV elektronikos korporacija "Shure Incorporated" pagamino XX a., 1940-ųjų pabaigoje, modeliui suteikdami "55S" numerį. Prozišką numeraciją jau įsisiautėjusio rokenrolo dainininkai pakeitė į stenginį "Baby Unidyne" pavadinimą, o rokenrolo vartotojams jis žinomas tiesiog kaip Elvio Presly mikrofonas. Su juo Karalius užfiksuotas pirmame jam skirtame pašto ženkle, kurį JAV paštas išleido 1993 m.
Sovietų Sąjungoje "Shure" korporacijos mikrofonų nebuvo. Į juos nedainavo nei kultūros namų grupės, nei restoranų kapelos, nei Kremliaus suvažiavimų rūmuose koncertavęs estradinės muzikos elitas. Visi jie turėjo vartoti vietinės produkcijos pasiūlą – nuo studijinio, pusantro kilogramo sveriančio МЛ-16 iki buitinio МД-47, kurį prie stovo tekdavo apvynioti izoliacine juosta. Šie mikrofonai niekada netapo kultiniais objektais, todėl į serialo "Atlydys" klipą, be abejo, nepateko.
Šis mikrofoninis kontekstas yra man kilusio erzelio iliustracija. Aš neabejoju, kad V.Todorovskis yra sąžiningas profesionalas, kuris chruščiovinius laikus savo kūriniui pasirinko ne tik dėl "Mad Men" suformuotos tendencijos, bet ir dėl nuoširdžios nostalgijos, kurią daugybė rusų ir nemažai lietuvių jaučia 6-ajam dešimtmečiui. Ši nostalgija nėra automatiškai besiformuojantis visų jau praėjusių jaunysčių projekcija. Tuo laikotarpiu įvyko revoliucinis mados ir dizaino lūžis (be išlygų tiek pat reikšmingas kaip ir "Art Nouveau" ties XIX–XX a. riba ar "Art Deco" 4-ajame dešimtmetyje), o milžiniškai padidėjusios pramonės jėgos naujuosius produktus žaibiškai paskleidė pasaulyje. Net ir izoliuotoje pasaulio dalyje tai jautėsi. Aš drąsiai teigiu, kad sovietinėje dizaino istorijoje 6-ajame dešimtmetyje sukurti kai kurie produktai buvo kokybiškiausios kada nors pagamintos vakarietiškos produkcijos kopijos, o sovietinėje Lietuvoje tuo metu atsiradusi dizaino mokykla į kopijavimo spąstus nepateko, likdama pakankamai etiško improvizavimo išgirsta tema lauke, kartais sukurdama ir labai kokybišką originalią melodiją. Tas kokybiškumas Lietuvos dizaine iki šiol galioja.
Bet Sovietų Sąjungoje šie dizainerio daiktai, kaip ir daugybė kitų daiktų, netapo plataus vartojimo prekėmis. Jų arba nebuvo galima nusipirkti, arba jie įžūliai brangiai kainuodavo. Sovietinis hipsteris negalėjo įsirengti stilingo buto ar bent kambario, nes visą stilingumą mikliai sunaikindavo dviejų, kartais – ir daugiau, šeimų gyvenimo kartu realybė.
Žiūrint "Mad Men. Reklamos vilkai" nekyla abejonių, kad serialo dailininkų suformuota aplinka, nors ir estetiškai utriruota, turi patikimą istorinę bazę. 6-ojo dešimtmečio amerikiečiai tikrai važinėjo dvispalviais (baltas viršus, raudona apačia) kabrioletais, merginos kasdien keisdavo pūstas sukneles, o ant reklamos vilkų stalų stovintys masyvūs "Dunhill" žiebtuvėliai amerikiečiams nebuvo nei deficitinės, nei ypatingos prabangos prekė. Tie, kas jų neturėjo, tiesiog nemėgo "Dunhill" dizaino. Ar neturėjo rašomojo stalo. Ant sovietinių laikų kino kūrėjo stalo prabangiausiu dalyku tapdavo irgi amerikietiška produkcija (atvežta iš Lenkijos Liaudies Respublikos) – tuščia "Coca Colos" skardinė pieštukams susidėti.
Serialas "Atlydys", bent jo dizaineriškoji dalis, bus toks pat. Tuščiavidurė neegzistavusio stiliaus ir šaunumo imitacija bus neprimygtinai pateikta kaip nostalgiška realybė, ir mane jau dabar erzina, kad atsiras daugybė žmonių, patikėsiančių serialo pranešimu, kad sovietų laikais buvo periodas, kai gyventa lyg Amerikoje. Kaip ir sakė kadaise Nikita Chruščiovas.
Puikiai žinau, kad liudininkų aiškinimai visuomet pralaimi kinui. "Atlydys" tikrai bus parodytas kurioje nors mūsų televizijoje, ir, jei kiltų noras pakovoti su jo galimu žavesiu, siūlau panaudoti daug kartų išbandytą, pakankamai autoritetingą antropologinį blusturgio testą. Šio testo kūrėjai teigia, kad bet kurio pasaulio miesto blusturgiai (bagažinių turgūs, namų išpardavimai) atskleidžia to miesto vienos kartos (60 metų) materialinės gerovės gylį, buvusių pirkimų prioritetus ir išsaugojimo atrankos principus. Šiuose turguose galima pamatyti, kas ir kada buvo perkama testuojamame mieste, o prekių pasiūla liudija, kaip namų ūkiai vertina įvairių epochų (vienos kartos) daiktus, kurie skirstomi į dvi grupes: pusvelčiui atsikratomI ir turintys savigarbos kainą.
Abiejuose Vilniaus blusturgiuose – prabangesniame ant Tauro kalno ir paprastesniame Kalvarijų turgaus užribyje – atliktas testas parodo, kad 6-ojo dešimtmečio dizaineriškų prekių pasiūlos nėra jokios, nei su kaina, nei juo labiau skirtų atsikratyti. Daug knygų, atvirukų, ženkliukų. Jokių trikampių kavos staliukų, pusapvalių fotelių, stalinių lempų, radijo imtuvų, servizų, net atskirų puodukų. Visi sudužo? Ne, jų anuomečiuose butuose tiesiog nebuvo. Žinoma, Sovietų Sąjungoje nebuvo daug ko, sąrašą galima pradėti nuo laisvės, bet labiausiai į akis krisdavo skurdas – ir stilistinis, ir paprastas.
Štai varžtų ir veržlių buvo kalnai, rodo blusturgio testas.
Naujausi komentarai