Kartą apsidairiau ir supratau: aplink mane mažėja kepinių, duonos, pyragaičių ir kitokių saldumynų. Ne, pačių produktų gausa nepasikeitė, tik sumažėjo vartojimas. Nėra dienos, kad neišgirsčiau iš bičiulio, giminaičio ar bendradarbio eilinio pranešimo, kad anas nebevalgo makaronų, tortų, saldainių. Yra net tokių, kurie įtariai žiūri ir į vynuoges, bananus ar ananasus. Toliausiai pažengusieji atsisako ir bulvių su burokėliais bei morkomis, nes požeminių daržovių valgyti irgi negalima. Na, o įvairiausi limonadai jiems yra absoliutus tabu.
O kas gi leidžiama? Daug kas. Naujosios dietos sekėjai nekankina savęs maisto ribojimu ir džiugiai doroja mėsą, žuvį, kiaušinius, sūrius, grietinę (jokiais būdais ne liesą), geria vyną ir mineralinį vandenį, pjausto agurkus, paprikas, pomidorus ir saikingai triauškina obuolius. Kitaip tariant, vartoja viską, kur yra riebalai ir baltymai, o nėra angliavandenių.
Šiai nerūsčiai dietai jau atsiranda ir teorinė bazė – naujienų tinklalapiuose retkarčiais šmėstelėja straipsnis apie riebalų naudą ir cukraus žalą, knygynuose mačiau poros knygų viršelius, o socialiniuose tinkluose pagausėjo nuorodų į tam tikrus straipsnius.
Visa tai matydamas, galiu drąsiai lažinti, kad kurioje nors Lietuvos leidykloje verčiama, o gal net ir redaguojama (kad suspėti knygų mugei) pagrindinis šio santykinai šviežio maitinimosi veikalas – Davido Perlmutterio "Grain Brain: The Surprising Truth about Wheat, Carbs, and Sugar". Nesunku suprasti, kad knygos pavadinime paminėta "siurprizinė tiesa" paaiškins apie kviečių, angliavandenių ir cukraus katastrofišką žalą žmogui.
Amerikoje praėjusiais metais išleistoje, nedelsiant bestseleriu tapusioje ir specialistų negailestingai kritikuojamoje knygoje neurologas D.Perlmutteris cituoja kitą JAV mokslininką, pediatrą Robertą Lustigą, teigiantį, kad mūsų protėviai cukraus gaudavo tik sezono metu, kelis mėnesius per metus iš vaisių arba medaus. Gamta, anot jo, sutvarkė reikalus taip, kad cukrus būtų deficitu, o žmogus jį pavertė lengvai pasiekiamu ir gausiai naudojamu produktu.
Pažeidęs gamtos (turbūt reikėtų rašyti Motinos Gamtos?) cukraus priesakus, žmogus pasmerkė save ligoms ir, kas yra dar blogiau, nutukimui, kuris yra negraži ir mirtina liga. Ypatingai trumpas knygos atpasakojimas galėtų būti toks: šimtą kalorijų gliukozės, gautos iš bulvės, mūsų organizmas perdirba kitaip nei šimtą cukraus kalorijų. Cukrus, sudarytas lygiomis dalimis iš fruktozės ir gliukozės, priverčia kepenis dirbti papildomai, nes... Na, aš neturiu jėgų visa tai atpasakoti. Jei dar trumpiau – cukrus – nuodai. Angliavandeniai – nuodai, sako D.Perlmutteris ir jo cituojami mokslininkai.
Teks patikėti mano liudijimu – teorija knygoje argumentuota solidžiai, bent taip atrodo man, diletantui. Aš, šios argumentacijos paveiktas, nusprendžiau ir toliau nepiktnaudžiauti konditerija ir limonadais, o pats leidinys po kurio laiko būtų tapęs dar viena kažkodėl perskaityta knyga, jei ne viena atsitiktinai paspausta nuoroda.
Tai buvo enciklopedinių žinių žaidimas. Jo pradžioje žaidėjas gauna laiko juostą su trimis datomis – nuliniai metai, šiandien ir, per vidurį, 1450 m., knygų spausdinimo pradžia. Virš juostos atsiranda klausimas, pavyzdžiui, "Kada buvo išsiųstas pirmas pranešimas, surinktas Morzės abėcėle?" Teisingam atsakymui neprireikia 30 sek. limito: be abejo, Morzės telegrafas atsirado tarp 1450 ir 2014 m. (1844 m.). Bet kuo toliau, tuo sunkiau. Galų gale tenka pagalvoti, kurioje vietoje besti pele, atsakant į klausimą apie siuvimo mašinos išradimą – tarp pirmo eskalatoriaus (1848 m.) ir pirmo metro (1863 m.), ar tarp pirmos nuotraukos (1826 m.) ir pirmos operacijos, naudojant narkozę (1846 m.)? Padariau klaidą, vieną iš trijų leidžiamų, nes teisingas yra antrasis variantas – siuvimo mašina buvo užpatentuota 1829 m.
Testą galų gale įveikiau, o svarbioji mintis sužibo, kai sužinojau, kada buvo sugalvotas cukraus rafinavimo metodas – 1813 m. Nepaleisdamas minties, perskaičiau straipsnį apie cukraus vartojimą ir gamybą, suvedžiau duomenis ir patenkintas atsilošiau. Aš ką tik padariau antropologinį atradimą. Iki XVIII a. vidurio cukrus buvo prabangos produktas. Situacija pasikeitė, kai Britų imperijos ir Prancūzijos kolonijose pradėtos veisti cukranendrių plantacijos. Britanijoje per kelis dešimtmečius, nuo 1710 iki 1770 m. cukraus suvartojimas padidėjo penkis kartus. Dar labiau cukrus išpopuliarėjo XIX a. Atkirstas nuo savo kolonijų Napoleonas uždraudė angliškojo cukraus importą ir europiečiams teko prisiminti prieš 60 metų vokiečių atrastą cukraus iš cukrinių runkelių gavybos būdą. Labai greitai runkelių cukrus užėmė trečdalį rinkos, o produktą pradėjo vartoti net ir vargingiausiai gyvenantys žmonės.
Visa tai sužinojęs, žiūriu į žaidimo datomis rezultatą. Nuo nulinių iki XVIII a. vidurio išradimai laiko juostoje stūkso lyg medžiai Vilniaus gatvėse (paaiškinsiu metaforą – per šiuos metus Vilniuje medžių sumažėjo stipriai ir jie stūkso retai), o vėliau, ypač nuo XIX a. vidurio, išradimų tiek daug, kad vizualiai jie atrodo lyg neįžengiamo miško siena. Ir man belieka padaryti akivaizdžiausią išvadą – cukraus gausa tapo Vakarų pasaulio progreso katalizatoriumi. Gliukozės ir fruktozės pliūpsniai į smegenis privertė sugalvoti viską, ką dabar vadiname modernia civilizacija.
Kaip šis atradimas koreliuojasi su D.Perlmutterio aprašytu mirtinu cukraus ir angliavandenių pavojumi? Taip pat, kaip ir anksčiau, su nedidele pataisa – protingi ir sumanūs tevalgo, kaip valgę, saldainius ir pyragaičius, bet dabar mes žinome, kad jie, intelektinio fronto kariai, aukoja savo sveikatą mūsų, po truputį kvailėjančių, dietininkų labui.
Štai ir aš savo atradimą padariau, vis atlauždamas po gabaliuką nuo šokolado plytelės. Ji baigėsi, o aš nesuspėjau patikrinti – gal mano atradimas jau padarytas?
Naujausi komentarai