Lietuviškas kino pasaulis globaliame kontekste yra lyg tas nedidelis gervės kiaušinis (kol kas kalbu apie jo dydį, ne trapumą), kuris įteikiamas už geriausią studento darbą per Lietuvos kino apdovanojimus. Šiemet jubiliejinės, dešimtosios "Sidabrinės gervės" suteikia gerą progą žvilgtelėti į bendresnį vaizdą, į tai koks kinas yra Lietuvoje, kokį jį įsivaizduojame ir kokį jį norėtume matyti? Galbūt tai bus pakankamas atsakymas kasmet kylančiai abejonei, kam reikalingos tos "Sidabrinės gervės".
Net ir praėjus dešimčiai metų, nors kai kurių nominantų pavardės vis dar tos pačios, šioje nedidelėje erdvėje įvyko permainų. Ceremonijos metu šiemet dažniau girdėjome naujų, daug žadančių vardų, iškalbingas faktas – net šešis apdovanojimus pelnė naujos kartos režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filmas "Šventasis". Apskritai Lietuvos kino apdovanojimai šįkart turėjo vienus stipriausių nominantų, tad jau nebegalime kartoti kasmečio skundo, kad "ir vėl nugalėtojas aiškus iš anksto", geriausias darbas "renkamas iš vieno filmo" ir pan. Mano nuomone, geriausiojo vardo buvo verti mažiausiai trys darbai – Audriaus Stonio "Moteris ir ledynas", Kristijono Vildžiūno "Senekos diena", A.Blaževičiaus "Šventasis" – o galutinį rezultatą nulėmė grynai subjektyvios balsavusiųjų priežastys.
Žinoma, šie apdovanojimai ir ceremonija yra dar viena platforma reklamuoti kino produktą, jo kūrėjus, atkreipti auditorijos dėmesį į tai, kas sukurta per metus pasitelkus medijas (televiziją, dienraščius, portalus, radiją). Juk filmams reikalingi žiūrovai. Tad Lietuvos kinui (režisieriams, aktoriams, prodiuseriams, kompozitoriams, dailininkams, scenaristams) šis renginys suteikia pelnytą dėmesį ir tam tikrą kolegų įvertinimą už sunkų darbą. Kartu tai yra ir reginys – lyg gervės klyksmas tiems, kurie apie lietuvišką kiną iki šiol mažai ką girdėjo (nes dabar jau tikrai išgirs). (Tiesa, kalbant apie vertinimus, kiek jie teisingi ir objektyvūs: juk keista, kad iš 73 vertinime dalyvaujančių Lietuvių kino akademijos narių yra vos vienas kino kritikas? Bet, pripažinkime, kol kas šiuos apdovanojimus geriausiai charakterizuoja ne komisijos, ne akademijos narių, o pačių dalyvių požiūris į kiną).
Vis dėlto ar mažame mūsų kino pasaulėlyje tokio pobūdžio apdovanojimai nepalieka dar kažkokios maišaties? Ir apskritai ar vien tik teigiamus dalykus duoda ši "nugalėtojų kultūra"? Tokie apdovanojimai skiriasi nuo prizų kino festivalyje, kur visi darbai turi vienodas sąlygas būti pamatyti žiūrovų, kur net ir nieko nelaimėję filmai gausiai lankomi. Kas kita "Sidabrinių gervių" atveju: žinome laimėtojus, kas šių darbų nematė, netrukus galės pamatyti ir įvertinti patys (tik keista, pvz., kad iki šiol filmą "Šventasis" galėjo pamatyti tik nedidelis būrelis išrinktųjų Vilniuje, "Kino pavasario" metu).
Pagrindines statulėles gavusį darbą platintojai būtinai parodys plačiajai publikai. Bet šalia nugalėtojų, visuomet yra ir kiti, vadinami pralaimėjusiaisiais. Kas bus su jais? Kas ir kada parodys nieko nelaimėjusius nominantus (animacijos, dokumentinio kino ir kt. kategorijose)? Juk bendrą Lietuvos kino vaizdą (kurį ir bandome suprasti, kurį ir turėtų parodyti "gervės", reiškiančios ne tik paukštį, bet ir tam tikrą, visumą gerai parodantį kameros rakursą), sudaro ne tik kažkieno pažymėti favoritai, bet ir šiandien į žiniasklaidos antraštes nepatekę pavadinimai?
"Sidabrinių gervių" renginys puikiai informuoja apie tai, kad toks daugmaž įdomus, naujas lietuviškas kinas (dar) egzistuoja. Šių metų ceremonijoje iš nugalėtojų išgirdome tikrai gražių palinkėjimų apie kino stebuklus (A.Stonys), tiesmukiškų prašymų skirti pinigų (A.Blaževičius) ir net (pagaliau) pažadą apie bendrą Baltijos šalių kino platinimo platformą (Uljana Kim). Vis tik kol kas po smagios šventės Lietuvos kinas grįš kur ir buvęs – ten, kur mažai stebuklų, dar mažiau pinigų ir tiktai retkarčiais tikras triumfas. Tiktai gervės čia jau bus mažai kuo dėtos.
Naujausi komentarai