Prieš kelerius metus pabandžiau į vartoseną įvesti terminą "menukas". Nesėkmingai. Gal, maniau, nesėkmės priežastimi tapo tuomet susiformavęs patyčių dėl deminutyvų vartojimo pikas? Na, labai nesigraužiau iki šiandien, nes vėl pamačiau tobulą menuko pavyzdį ir supratau, kad temą reikia atnaujinti.
Kaip visuomet, sprendimo priežastimi tapo nauja lietuviška skulptūra. Galėčiau net nesakyti, apie kurią kalbu – iniciatyvų yra begalės, bet, dėl aiškumo, prisipažinsiu, kad kalbu apie skulptūrinę kompoziciją, kurios darbinis pavadinimas yra "Trys broliai Vileišiai sėdi prie stalo". Privatūs entuziastai lietuvybės puoselėtojams skirtą kūrinį nori pastatyti skvere T.Kosciuškos g., Vilniaus pilies prieigoje.
Terminą "menukas" vartoju be jokio negatyvaus ar ironiško prieskonio. Jis tėra trečia ir nuolatinė meno proceso sudedamoji dalis. Menukas nuolat atsiranda vykstant meno proceso transformacijai, kai nebelieka aiškios ribos tarp konservatyvios ir modernios tradicijos. Pavyzdžiui, XV a. pabaigoje, šalia vėlyvojo renesanso meistrų – Leonardo da Vinci, Raphaelis – egzistavo ir konservatorių, atmetančių pagoniškos Graikijos ir Romos madą, kūryba. Kartu jau formavosi manierizmas, po kelių dešimtmečių virtęs baroku. Esant tokiai žanriškai ir vertybiškai miglotai situacijai, nedelsiant atsiranda menuko kūrėjai. Jie, citavimo virtuozai, savo kūryboje naudoja visas šiuolaikinės dailės išraiškos priemones, daro tai meistriškai ir dažniausiai pajuokaudami. Kartais net nežinodami, kad juokauja. Pavyzdžiui, taip pasielgė viduramžių menuko kūrėjas, vadinamasis Šventojo Bartolomėjaus altoriaus meistras. Jis 1505 m. nutapė klasikinio siužeto paveikslą altoriui – šventasis Petras ir šventoji Dorotėja prie rojaus vartų. Paveikslas yra brandaus renesanso pavyzdys – tobula perspektyva, puikus darbas su apimtimis ir šešėliais, šventiesiems pozavo realūs žmonės. Bet dvi detalės šį darbą kilsteli iš nuobodaus renesansinio žanro iki šaunaus menuko. Šventasis Petras vienoje rankoje laiko ypač modernius (to meto technologijų kontekste) raktus, o kitoje, be knygos, ir – akinius.
Šventasis Petras – trumparegis? Rojuje yra moderni raktų dirbtuvė? Tai tas pats, lyg šiandien rojaus vartų raktininką nutapyti su nuotoliniu valdymo pulteliu garažo vartams pakelti vienoje rankoje, ir skaitytuvu "Kindle" – kitoje.
Štai toks menukas ir yra. Jo kūrėjai pagrindinę aktualaus meno funkciją – intelektinį žiūrovo erzinimą – paverčia žiūrovo smaginimu, naudodami paradoksus, citavimą ir, svarbiausia, iliustratyvų siužetą. Menuko pavyzdžiai dažniau atsiranda kurortiniuose miestuose, pramogų parkuose ar paplūdimiuose. Pagrindinė menuko funkcija būti turistų fotografuojamam.
Man priimtiniausias šiuolaikinio menuko pavyzdys yra skulptoriaus Slinkachu darbai. Jis gatvėse sukonstruoja juokingas mikroskopines situacijas – pavyzdžiui, prie nuorūkos, lyg paminklo, stovi mažytės lėlės – pensininkų porelė ir skaito nuorūkos-paminklo turistinį aprašymą. Arba ant realios varnalėšos stiebo supasi lėlytė. Arba... Na, verta paieškoti paveiksliukų internete. Jo sukurtos skulptūrinės kompozicijos yra labai mažos. Stipresnio vėjo gūsis ar praeivio batas ir menukas dingsta. Slinkachu savo kūrybą monetizuoja fotografuodamas instaliacijas. Viena nuotrauka parodo smarkiai priartintą vaizdą, su visomis pasakojimo detalėmis, kita, padaryta iš įprastos fotografuojančio žmogaus padėties, atveria kompozicijos kontekstą. Menininkas nuotraukas atspaudžia ribotu tiražu ir pardavinėja kaip grafiką. Nepigiai – kai kurie lakštai kainuoja daugiau kaip 3 tūkst. eurų. Ne tokie entuziastingi jo kūrybos gerbėjai gali nusipirkti albumų. Aš jų nuosekliai nevarčiau, bet beveik galėčiau lažintis, kad ten yra siužetas su prie stalo sėdinčiais žmonėmis. Juk tai puikus kokybiško menuko siužetas – yra didaktika, veiksmas, iliustratyvumas ir literatūriškumas. Toks pat geras kaip ir būsimas paminklas broliams Vileišiams. Nors ne, klystu. Hipotetinė Slinkachu užstalės skulptūrėlė liko tik nuotraukoje, o mums gresiantis paminklas įsikurs ilgam.
Naujausi komentarai