Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista T.Tranströmerio poezijos rinktinė "Per svyruojantį pasaulį" yra knyga, kurią sudaro autoriaus viso gyvenimo rinktiniai eilėraščiai ir nebaigti prisiminimai. Poetas prieš penkerius metus apdovanotas Nobelio literatūros premija. Knygos "Per svyruojantį pasaulį" tekstai sprendžia vieną svarbiausių mūsų laikų problemų – tikrovės patikimumo ir vaizdų antplūdžio santykį. Prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard'as knygoje "Simuliakrai ir simuliacija" tvirtina, kad esame seniai praradę pirminį tikrovės suvokimą: per televiziją, kino ekrane, fotografijose regime atvaizdus, kurie iškraipo tai, kas juose pavaizduota. Pavyzdžiui, nufotografuotas stalas ar kėdė niekad neatstos šių objektų realumo. Kita vertus, ir patys šie daiktai yra pagaminti žmogaus – taigi ne pirminiai. Grynosios, nuo žmogaus rankų nenukentėjusios ar jų nepaliestos gamtos pasaulyje irgi likę nedaug. BBC ar kurio kito televizijos kanalo gamtinė dokumentika tėra padirbta gamta – jos simuliakras, simuliuojama gamta. Taip vizualieji ir verbaliniai ženklai – vaizdai bei žodžiai – kuria grandines, kurių pradžios niekas negali atsiminti. Dar senovės graikų filosofai klausė, kas yra pirmasis pasaulio judintojas, kas yra visa ko pradžia. T.Tranströmerio poezija pateikia savitą atsakymą į šį amžinąjį, mūsų laikais dėl vizualiosios kultūros įsigalėjimo itin paaštrėjusį klausimą. Pasak poeto, už gamtos objektų, kurie eilėraščiuose tik įvardijami, fiksuojami, nesistengiant jų stipriau interpretuoti, slypi intuityvusis žmogaus mąstymas, kuris buvo nesvetimas viduramžių mistikams ir dabar vis dažnesnis šiuolaikiniuose menuose.
T.Tranströmeris rinktinėje "Per svyruojantį pasaulį" kalba itin gausiomis metaforomis. Šis poetinis kalbėjimo būdas reiškia, jog už to, kas įvardijama, slypi kita, lengviau ar sunkiau numanoma tikrovė, apie kurią prabilti tiesiogiai yra neįmanoma, nes yra dalykų, kurie niekaip negali būti išreikšti verbaline kalba. Tai meditacinės būsenos, kurių T.Tranströmeris jokiu būdu nesieja su madingais rytietiškais tikėjimais ar labiau akcentuotomis religinėmis praktikomis. Tai būsenos, kai regimasis pasaulis ima ir susvyruoja, taip atverdamas savitą būvį, kurio žodinį apibūdinimą keičia nuotaikų, jausmų ir juslių kategorijos. Knyga "Per svyruojantį pasaulį" aiškiai tvirtina: nei buitinis, nei daiktinis, nei psichologinis mūsų gyvenimo aiškinimas nėra pakankamas, ir kiekvienas tai gali patvirtinti, nes prisiminimuose nešiojasi bent kelias gyvenimo akimirkas, kai ramybei ar kitokiai subtiliai būsenai apsakyti neužteko žodžių ir fotografijos ar filmuoto vaizdo.
Neseniai perleistas iš vokiečių kalbos verstas klasikinis vokiečio Günterio Grasso romanas "Skardinis būgnelis" (autorius 1999 m. taip pat apdovanotas Nobelio literatūros premija) irgi kvestionuoja įprastinę tikrovę. Prozos kūrinyje autorius pagrindinį veikėją atveda į tokias situacijas, kai šiam jau nebesinori tapti suaugusiuoju, nes tai būtų amoralu ir atgrasu. Antrojo pasaulinio karo metai ir pokaris dabartinės Lenkijos mieste Gdanske (tuomet jis vadinosi Dancigu) personažui Oskarui Maceratui yra vaikystė, kuris baigsis labai negreitai – pamatęs savo motinos neištikimybę tėvui, Oskaras nukrinta nuo laiptų ir nustoja augti. Turi jis ir kitų keistų bruožų: nuolat groja skardiniu būgneliu (jei jo neturi, apima nerimas ir baimė) ir savo riksmu geba skaldyti stiklinius daiktus bei langus. Tai jo protesto prieš socialinę tikrovę formos. Klaidinga būtų manyti, jog "Skardinis būgnelis" yra vien tik pasipriešinimo nacizmui kūrinys: jame nagrinėjamas viena svarbiausių žmogaus gyvenimo problemų – santykis su tėvu. Ar pastarasis turėjo paleisti gyvybę į pasaulį, kuris toks žiaurus ir neteisingas? Oskaras nusprendžia susidoroti su savo tėvu jį nužudydamas. Taigi tėvas sulaukia sūnaus bausmės už dovanotą gyvybę. Dar labiau perversyvus yra Oskaro bendravimas su moterimis. Jų Macerato gyvenime ne tiek ir mažai, tačiau santykiai laimės neatneša. G.Grasso ištarmė negailestinga: šis pasaulis nevertas žmogaus, kaip ir žmogus nevertas pasaulio. Vienintelė išeitis, kurią pasirenka "Skardinio būgnelio" personažas Oskaras – tai izoliacija beprotnamyje ir visiškas nenoras gyventi, tačiau ir nenoras žudytis. Romano potekstėje slypi teiginys, jog aktyvus protestas visuomenėje yra tragiškas, todėl žmogui telieka vegetuoti ir ramiai laukti savaiminės mirties.
G.Grasso asmenybė Lietuvos skaitytojui įdomi dėl fakto, kad rašytojas kolaboravo su naciais ir tai vėliau pripažino kaip kaltę. Mūsų visuomenėje įsisiūbavus diskusijoms dėl poeto Kosto Kubilinsko, nužudžiusio savo draugus partizanus, vokiečių autoriaus gyvenimas tampa vertinimų kontekstu. Egzistuoja esminis skirtumas tarp G.Grasso ir K.Kubilinsko: G.Grassas su naciais bendradarbiavo įsitikinimais ir veiksmais, kuriais bent jau tiesiogiai niekam gyvybės neatėmė, o K.Kubilinskas tai padarė (ir tikriausiai ne dėl įsitikinimų). Pirmuoju atveju, Vokietijai pakako nuoširdaus prisipažinimo ir apgailestavimo, o antruoju atveju, jei K.Kubilinskas būtų gyvas, tektų kalbėti apie bausmę už žmogžudystę. G.Grasso romanas "Skardinis būgnelis", parašytas 1959 m., yra nacizmą išgyvenusios vokiečių tautos savimonės dokumentas, kuriuo autorius prabilo ne siaurai apie savo patirtis, o apie politikos, istorijos ir žmoniškumo krizes.
Naujausi komentarai