Humoras nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje yra viešai beveik nediskutuojama tema. Tai paaiškinama keletu priežasčių, iš kurių svarbiausia – sovietmečio trauminis palikimas: dar gyva ta karta, kuri mena vadinamuosius humoro vakarus anuometiniuose miestų ir miestelių kultūros namuose. Juoko kultūra, kaip ir daugelis viešojo gyvenimo sričių, buvo pajungta ideologizacijai. Sovietiniai žmonės net namų virtuvėse šypsotis ar nuoširdžiai juoktis neturėjo jokių galimybių. Kita vertus, virtuvių humoras buvo pavirtęs tam tikra rezistencijos forma – politiniai anekdotai tiesiog klestėjo.
Sovietinės Lietuvos juoko įpročius dabar sėkmingai tęsia Vladimiro Putino Rusijos humoro „meistrai“. Pakanka įsijungti internetines kaimyninės šalies televizijos laidų transliacijas, kuriose dalyvauja etatiniai juokintojai, ir supranti, jog dabar Rusijoje humoras pavirto tam tikra nepasitenkinimo visomis gyvenimo sritimis kanalizacijos forma. Sociologijos ir kultūrologijos metodais nagrinėjant dabartinių Rusijos komikų išdaigas, aiškėja, kad juoktis tada, kai iš tiesų juokinga, tenykščiai žmonės dar negali ir artimiausiu metu kažin, ar galės.
Lietuvai tapus laisva valstybe, humoro ir juoko padėtis mūsų šalyje gerokai pakito: suklestėjo vulgarusis juokas. Neprofesionalios pirmųjų komercinių televizijų komikų laidos buvo kupinos arkliškai kvatoti verčiančio juoko. Pokomunistinėje tikrovėje beveik neįmanoma rasti socialinių grupių, kurioms priklausantys žmonės viešai juokautų taip, kad adekvati reakcija į pokštą ar anekdotą būtų šypsena lūpų kampučiais.
Vis dar esame labai nepakantūs ironijai. O apie galimybę pašiepti patiems save, iškeliant savo silpnybes, ydas, nedėmesingumą, ir kalbėti beveik neverta.
Tikrasis faktinis šio komentaro pretekstas yra visiškai nerimtas, nors pirmoji jo pusė ir kvepia analize, kuri primintų mokslo populiarinimo tekstą. Tikrasis postūmis rašyti atsirado apsilankius Kauno mažajame teatre pastatyto dramaturgo ir režisieriaus Mindaugo Valiuko monospektaklio „Barakudų medžioklė žaliems“ premjeroje. Spektaklis visiškai netradicinis ir iškrentantis iš dabartinės televizinės humoro „kultūros“. Vaidinimo pavadinimas pasirinktas tarsi sąmoningai siekiant atbaidyti intelektualią Kauno teatralų publiką. Mūsų tarsi išsilavinusioje visuomenėje gėda net draugui pasakyti, jog ketini eiti į taip pavadintą spektaklį. Kokybiška populiarioji kultūra tebėra niekam nematytas, nors iš Vakarų šalių jau girdėtas, fenomenas.
Jau vaidinimo pradžia nuteikia optimistiškai – matyti akivaizdūs dramaturgo ir režisieriaus saviironijos ir teatrinio gyvenimo ironijos ženklai. Vėliau juokas, kurį galima gana tiksliai pavadinti kritiniu, įsismarkauja: kauniečiai nesunkiai gali atpažinti atmintyje dar gana gyvą savo miesto viešąjį gyvenimą prieš kiek daugiau nei penkerius metus. Mažiau išsilavinę žiūrovai pradžioje dar turi progų kvatoti, nes dramaturgas aiškiai supranta mūsų šalies humoro istoriją ir dabartinę padėtį. Tai – žiūrovo psichologinio įtraukimo į spektaklio veiksmą efektas.
Vaidinimui įpusėjus, juokas jau priverčia mąstyti. Kuriama nepriklausomos Lietuvos žmonių tarpusavio santykių istorija. Personažo meilės santykiai tėra lengvas šydas, dengiantis visuomenės skaudulius. Dramaturgiškai analizuojamos tos temos, kurios daugelio jau nestebina ir atrodo labai „nugrotos“: gyvenimo komercializavimas, vartotojų visuomenės problemos, santykių beprasmiškumas. Tačiau, kai visus šiuos klausimus įkūnija vienas konkretus veikėjas, atstojantis visus pjesės personažus (vaid. aktorius Lukas Alsys), nepatikėti juoko rimtumu tampa neįmanoma. Nuglostytoje feministinėje ir visiems „tolerantiškoje“ aplinkoje ne tradiciškai patriarchalinis ar tamsiai konservatyvus, o sveikas ir gebantis save pašiepti maskulinizmas iškyla kaip sveiko juoko galimybė. Sveikas juokas – tai jau dvasinės sveikatos požymis. „Barakudų medžioklė žaliems“ yra tas spektaklis, kuris juokina taip, kad žiūrovui juokinga galvoje, o ne veide. Kai juokiantis dalyvauja galva, galima tikėtis tam tikro aristokratiško intelektualumo pradmenų ugdymo. Dirbtinių šypsenų ir „gliancinių“ veidų kontekste į intelektualų juoką Kaune kelias paradoksaliai veda per „barakudų medžioklę“.
Naujausi komentarai