Šaltą žiemos vakarą užsukus į parodų erdvę pirmoji mintis buvo labai paprasta – sušilti ir nustoti drebėti. Tačiau pamažu kūno siunčiami signalai nublanko, o dėmesys persikėlė į ekspoziciją. Įprastai vengiu skaityti parodų aprašymų – leidžiu sau spėlioti, klysti, kurti savas interpretacijas.
Šįkart nustebino jau pati pradžia: vietoj monumentalių tekstilės kūrinių, dėl kurių žinoma L. Švaikauskienė, išvydau piešinius. Ore pakibę šeši įrėminti veidai buvo sugretinti su paukščiais: balandžiu, krankliu (nors nesu ornitologė, akimirką kilo mintis, kad gal tai ženklas grįžti prie kadaise puoselėtos svajonės), gaidžiu, vėl balandžiu, paukštvanagiu ir galiausiai žvirbliu.
Veidai – neryškūs, tarsi kriminaliniuose filmuose rodomi veidų fotorobotai. Paukščiai šalia jų – ryškesni, matyt, nupiešti, kad būtų galima sugretinti. Ar jie tikrai tokie panašūs vienas į kitą? Tai priklauso nuo žvilgsnio įgūdžių ir įpratimo – kai kuriuos atpažinti sunku, o kai kuriuos palyginti galima pamačius iš skirtingų kampų. Pasak autorės, šie veidai yra bendro pobūdžio – kažkur matyti anksčiau, užfiksuoti atmintyje, lyg per miglą suplaukę į sąmonės srautą ir nugulę į piešinį.
Ilgai į juos žiūrėjau, mėginau filosofuoti, tačiau aiški išvada taip ir nesusiformavo. Galvoje sukosi tik viena mintis: jei tai būtų grafikos darbai, piešti anglimi, matomi netikslumai suteiktų daugiau tikrumo ir natūralumo. Sužinojus, kad darbai sukurti naudojant telefone esantį elektroninį pieštuką ir atspausdinti skaitmenine spauda ant popieriaus, apėmė sumišusios emocijos. Vis dėlto netrukus sau priminiau, kad šiandienių menininkų kasdienybė kitokia, kūrybinis ir organizacinis krūvis didesnis, o laiko susitelkti vis mažiau. Idėja apibendrinti matytų žmonių veidus atrodo kinematografiška (tai nestebina, žinant autorės patirtį teatre), tačiau pasirinkta technika vis tiek šiek tiek glumina.
Toliau keliaudama į kitą erdvę sustojau prie paveikslo „Oro molekulių vibracija“ (2024–2025). Baltame fone išnyra balta figūra, išsižiojusi taip, tarsi ketintų mane praryti. Vis dėlto pavadinimas – ne „Valgytojas“. Iš tolo figūra priminė žiovaujantį kūdikį, nuobodžiaujantį mąstytoją, knarkiantį miegalių ar baltoje nišoje pasislėpusį vienuolį. Priešais šį rimtai išsižiojusį „vienuolį“ – du vaikų veidai, lyg pašiepiantys jo rimtumą. Ant kaktų nutūpusios musės akimirką mane apgavo – ranka instinktyviai pakilo jas nuvyti, kol susivokiau, kad tai tik iliuzija. Šiuos personažus jungia centrinė figūra – juoda, tarsi Tėvas, žvelgiantis iš viršaus. Jo šypsena – guodžianti, rami, beveik globėjiška. Akimirką pati pasijutau lyg vaikas, stebimas ir kartu saugomas. Paroda, regis, žaidžia priešybėmis: šviesa ir tamsa, vaikiškumu ir rimtimi, tikrove ir iliuzija. „Nigredo–Albedo“ tampa ne tik spalvų, bet ir vidinių būsenų transformacijos pasakojimu, kuriame žiūrovas neišvengiamai virsta dalyviu.
Paskutinėje erdvėje – tik vienas paveikslas. Vienišas, liūdnas, tarsi per mažas didelėje patalpoje. Veidas paveiksle atrodė susitaikęs su pasaulio netobulumu – lyg būtų aplietas baltais dažais, lyg žinotų, kad pasaulyje vyksta daug negerų dalykų, o jam tai – tik dar viena įprasta diena, kurios pabaigos jis jau tyliai laukia. Ši scena sukūrė minorinį akordą, palikdama mane panirusią mintyse.
Grįždama atgal pastebėjau L. Švaikauskienės minimukus – vieni šypsosi, kiti susimąstę, dar kiti smalsiai stebi aplinką. Juos autorė įvardijo „Žiūrintys į bedugnę“ (2024–2025). Norėjosi juos glostyti, žaisti su jais, tačiau buvo metas eiti. Šie mažieji personažai akimirksniu pakėlė parodos nugesintą nuotaiką – gaila, kad buvo paslėpti – vieni jų stebėjo lankytojus, kiti tyliai slėpėsi nuo smalsių akių, prieinami tik tam tikram žiūrovui. Įsivaizduoju, jei būtų galima sukurti tūkstantinę L. Švaikauskienės žmogeliukų minią, patalpinti ją tamsioje erdvėje, tik vos apšviečiant, tai primintų pirmąsias siaubo filmo sekundes – įspūdis būtų galingas, beveik hipnotizuojantis.
Galiausiai prisiminiau, kad vis dar neperskaičiau parodos aprašymo. Pradėjusi skaityti, turėjau kelis kartus pamedituoti, įsiskaityti ir suvokti tekstą, kol pagaliau supratau esmę. Tiesa, mano sugalvota interpretacija apie parodą atrodė tikrai įtikinama ir ne mažiau prasminga nei oficialus aprašymas.
Neryškūs veidai, sugretinti su paukščiais, konceptualiai gal ir intriguoja, tačiau ne visada aiškiai įskaitomi – kartais jie labiau kelia klausimų nei suteikia aiškų vizualinį pasakojimą. Didelės erdvės, kuriose kabėjo vos keli darbai, gali sudaryti lengvą tuštumos įspūdį, o mažųjų „Žiūrinčių į bedugnę“ personažų subtilumas ir švelnios nuotaikos – daugelio lankytojų likti nepastebėti.
Paroda akcentuoja vidinių būsenų ir nuotaikų transformaciją, tačiau vizualinis pateikimas kartais atrodo santūresnis nei idėjų gausa, o technikos pasirinkimai – ne visuomet maksimaliai sustiprinantys emocinę patirtį. Norinčius įsitikinti kviečiu iki vasario 28 d. apsilankyti Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto galerijoje „Muitinė“.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai