Retkarčiais, bet noriai, dalyvauju svarstymuose, kokią naudą valstybei atneša kultūra. Lyg ir paprastam klausimui (trumpas atsakymas – kultūra duoda viską) įveikti įvairiose situacijose tenka ieškoti įvairių argumentų, ir ypač – apčiuopiamų, pagrindžiant skaičiais. Kartą, analizuodamas statistiką, radau, kad kultūros produktų kūrėjai sukuria Lietuvai didesnį BVP nei tradiciškai stipriausiomis vadinamos pieno ar trąšų pramonės šakos. Bet net ir toks tiesioginis baksnojimas į faktus neišmušdavo iš ūkiškais save vadinančių oponentų lūpų neartikuliuoto skeptiško mykimo.
Prisipažinsiu, tokio skepticizmo priežasčių aš nesuprantu. O oponavimo tikslas yra dar labiau miglotas. Sumažinti kultūros biudžetą? Jis jau yra vienas mažiausių. Kardinaliai atsisakyti kultūros finansavimo? Įmanoma, žinoma, bet kartu tektų sugalvoti ir valstybės likvidavimo planą. Taigi jutau, kad sėkmingai dalyvauti tokiuose keistuose ginčuose man nepakenktų paprasta, šiek tiek metaforiška, jaukiai populistinė istorija, atskleidžianti universalią kultūros jėgą; jėgą, išmatuojamą skaičiais. Kultūros sverto indeksą. Tokiame įsivaizduojamame indekse turėtų būti ir pinigai, ir lyginamoji analizė, nepamirštant ir visuomenės nuotaikų koeficiento.
Savo norą prisiminiau aną savaitę automobilyje, klausydamas radijo laidos apie automobilius. Joje buvo pasakojama, kad Vilniuje statomas viadukas dėl projektuotojų klaidos pabrango maždaug dviem milijonais litų. Viaduko statymo istoriją žinojau gerai – jis atsiras Verslo trikampyje, kuriame yra keli dažnai lankomi objektai – rėminimo dirbtuvės, KFC restoranas ir kelių leidinių redakcijos, kuriose dirbantys žurnalistai nuo viaduko statybų pradžios sprendė mįslę: kam jis reikalingas? Atsakymo taip ir nerado – tilto naudą galės pajusti tik kelios dešimtys žmonių, važiuojančių rytais į darbą, o išvažiuoti iš jo bus taip pat keblu kaip ir anksčiau. Aš viaduko statybos stebėtojams bandžiau įpiršti savo versiją: statinys yra grynai estetinė konstrukcija. Juk jei verslo centro fone nėra įspūdingos daugiaaukštės estakados ar bent vieno lygio viaduko, verslumo įvaizdis yra neišbaigtas?
Ši estetinė tilto paskirtis ir specializuotoje radijo laidoje išgirsta naujiena apie milijonus kainavusią klaidą man priminė metaforiškai analogišką, jau senstelėjusią istoriją. 2009 m., švenčiant Vilniaus tapimą Europos kultūros sostine, Katedros a. vokiečių menininkas Gertas Hofas surengė dvidešimties minučių šviesų ir garsų spektaklį, kuris rūsčią tų metų žiemą (šviežia krizė, griežta taupymo politika) buvo nedelsiant pavadintas organizatorių klaida, kainavusia, kaip ir tilto statytojų klaida, "maždaug du milijonus litų". Entuziastai galimą klaidą nusprendė paversti "nusikaltimu", kurį pradėjo tirti kelios teisėsaugos tarnybos. Kadangi visi tyrėjai nusikaltimo nerado, aš lieku prie "klaidos" statuso.
Abi klaidos – tiltininkų ir kultūrininkų – yra panašios. Kluptelėjimas projektuojant lyg ir nereikalingo viaduko statybą pabrangino dviem milijonais, o krizinės aplinkybės privertė fejerverkų ir šviesų žiūrovus negeranoriškai skaičiuoti į dangų (vadinasi, veltui) iššautus milijonus. Žinoma, yra ir skirtumų – projektavimo klaida statant viaduką nieko nepakeis, jis, net ir gerokai pabrangęs, liks absoliučiai toks pat, kaip ir pigesnės savo egzistavimo stadijos. Na, o Kultūros sostinės atidarymas suteikė reginį realybėje ir televizijoje bei išliko nuotraukose. Neseku specialiai, bet, pasitaikius progai, užfiksuoju, kad ir dabar, praėjus penkeriems metams, įspūdingai apšviestos Katedros fotografijos noriai naudojamos valstybės įvaizdžio leidiniuose.
Situacijų panašumas kardinaliai pasikeičia į formulę įvedus reakcijos elementą. Apie dingusius (pabrangimas juk lygus dingimui?) viaduko pinigus pranešė pora laikraščių verslo skiltyse ir jau mano minėta radijo laida apie automobilius. Publikai kelininkų pinigai, kad ir koks jų likimas būtų, yra nuobodūs.
Visiškai kitaip atsitiko su Kultūros sostinės atidarymu. Be mano minėtų prokuratūros, FNTT ir Valstybės kontrolės tyrimų, buvo parašyta šimtai straipsnių, komentarų, interviu ir pranešimų spaudai. Atsirado fejerverkų žinovai. Kaip reikiant pasidomėta G.Hofu ir jo kūryba. Atidarymo šviesos metė šešėlį visai Kultūros sostines programai, ją diskreditavo ir atmušė daugeliui kūrybingų žmonių norą rengti ką nors, kainuojančio brangiau nei keli tūkstančiai litų. "Maždaug du milijonai" buvo linksniuojami kelerius metus, o prisimenami – iki šiol. Galima teigti, kad jie nulėmė kultūros finansavimo politikos ateitį. Štai ji, kultūros jėgos iliustracija, kurią tereikia paversti sverto indeksu. Tai nėra sudėtinga. Kelių ir tiltų statyba yra viena iš konservatyviausių pramonės šakų, tad sverto atramos tašku pasirenku tradicinę ekonomiką. Klaida tradicinėje ekonomikoje sugeneruoja tris, na gerai, dešimt (nes gal kelių straipsnių apie viaduko pabrangimą ir nepamačiau) indekso punktų. Analogiška kultūros industrijos klaida (aš nemanau, kad atidarymo šventė buvo klaida, bet dėl indekso – tiek to) sugeneruoja, šiurkščiai skaičiuojant, 1 500 indekso punktų. Spustelėjam svertą ir gaunam rezultatą – kultūrai išleistas vienas litas yra 150 kartų stipresnis už litą, išleistą tradicinėje ekonomikoje.
Aš tai žinojau intuityviai, o dabar yra ir skaičius. Naudokitės, nepamirškite.
Naujausi komentarai