Netektis. Tai jausmas, kurio prisijaukinti neįmanoma. Žmogus geba susitaikyti su skausmu, liūdesiu, liga, bet išgyventi jaučiant širdgėlą, kuri apima netekus artimojo, yra nepaprastai sunku. Artimieji, draugai, menininko kūrybos gerbėjai liūdi neseniai pasaulį palikusio skulptoriaus bei tapytojo Jūračio Zalenso.
Būtent tapyba padėjo dailininkui sugrįžti į meno pasaulį, po 2004-aisiais išgyventos sunkios operacijos, ją lydėjusių komplikacijų, komos ir neįgaliojo vežimėlio.
J.Zalenso vardas jau seniai įrašytas tarp geriausių menininkų ir vertinamas ne tik profesionalų, bet ir jautrių kūrybai žmonių. Jo skulptūros ir tapybos darbų emocionalumas jaudina, nepalieka abejingų. Dailininkas buvo laikomas individualistu, todėl iš XX a. paskutiniajame dešimtmetyje kūrusių menininkų išsiskyrė darbų stilistika ir nebuvo priskiriamas prie jokios grupės. J.Zalensas – lūžio kartos dailininkas, kūręs savitą estetiką, kuri net ir šiuolaikinio meno kontekste yra išskirtinė, originali.
Kol jėgos leido, paskatintas artimiausių savo rato žmonių, jis rengė tapybos parodas, kuriose atsispindėjo troškulys gyventi, stipri dvasia ir užsispyrimas, skatinęs priešintis silpstančiai sveikatai. Artimųjų atmintyje, J.Zalensas visada liks draugiškas, nuotaikus, atitrūkęs nuo buities, bet susitelkęs kūryboje. Sodrių potėpių, gyvybingų spalvų, nekomplikuotų siužetų pripildyti tapybos kūriniai ir grafiškos estetikos sklidinos, monumentalios skulptūros – šio dailininko palikimas.
J.Zalenso išėjimas įkvėpė susimąstyti menininko, jo darbų vertės, visuomenės požiūrio į gyvus ir mirusius kūrėjus temomis.
Menininkas, kol yra gyvas, aktyvus, produktyvus, laikomas vienu iš daugelio. Parodos suvienija daugybę menininkų, ilgainiui jie išgarsėja, jų vardai retkarčiais pasirodo spaudoje ar televizijoje, bet viskas vyksta tarsi prabėgomis, nesigilinant. Nors kūrinys yra neatsiejamas nuo menininko asmenybės, jo patirčių, net gyvenimo būdo, problemų, džiaugsmų, į tai gilinamasi tik tiek, kiek tą akimirką (parodos, leidinio ar kultūrinio įvykio pristatymo metu) būtina.
Žinoma, kultūrinių renginių gausu ir juose savo kūrybą pristatančių menininkų – taip pat. Tad gilintis į kiekvieno darbus ir gyvenimą būtų komplikuota, nepakaktų laiko, bet išskirti aktyvesnius, savitą braižą turinčius meno kūrėjus ir jais pasidomėti, užmegzti dialogą, pabandyti pažinti (kol dar gyvi) būtų labai pagirtina.
Tikroji susidomėjimo menininku, žavėjimosi juo ir liaupsinimo banga kyla tik šiam mirus. Kol kūrėjas gyvas, jo darbai vertinami tarsi produktai, galintys reprezentuoti šalį, puošti galerijų erdves, laimėti konkursus, papildyti interjerus ir t. t., bet visiškai nuvertinamas jų dvasinis aspektas: kokiomis aplinkybėmis dailininkas kūrė, ką nauja atskleidė apie menininko asmenybę, kokius jo atradimus nulėmė.
Kūrybos procesas yra intymus, kiekvieno dailininko išgyvenamas individualiai. Jis ir meno kūrinys – nedaloma visuma. Kiek būtų vertas menas be menininko perteiktos emocinės įkrovos? Iš paties dailininko lūpų išgirsti apie darbo gimimą, o ne perskaityti kruopščiai pakoreguotą anotaciją žiūrovams būtų gerokai įdomiau.
Kūriniais be jausmo nukabinėtos komercinių dailės galerijų sienos, o tikrai vertingi darbai ten nepritampa todėl, kad yra per stiprūs, užgožia patrauklius, neiššaukiančius, grožį kuriančius paveikslėlius. Menas neturi būti patrauklus. Turi sužadinti žiūrovo emocijas, jo mąstymą, sukrėsti. Interpretuoti meno kūrinį būna iš tiesų sunku, tada pagelbėja pats (gyvas) kūrinio autorius, padėdamas pereiti labirintu suvokimo link ir rasti išėjimą.
Tendencija, kad kuo mažiau meno darbų yra sukūręs pripažintas dailininkas, tuo didesnė jų paklausa rinkoje, yra labai aiški ir ryški. Neaišku tik viena: kodėl menininko vardo populiarinimas įgauna pagreitį tik tada, kai nebėra galimybės susipažinti ir pabendrauti su juo?
Bent dalis atsakymo tikriausiai slypi mūsų auklėjime, švietimo sistemoje, kultūros, kaip asmenį ugdančio reiškinio, vertinime. Besimokydami būname supažindinami su jau mirusiais menininkais. Nagrinėjame jų kūrinius, gilinamės į biografijų detales, atmesdami naujus, savo vietos po saule beieškančius talentus. Veikiausiai tai ir formuoja požiūrį, kad menininkas ir jo kūriniai tampa vertingi tik po mirties.
Tik tada mes juos galime garsiai analizuoti, kritikuoti, nes pats autorius mūsų nebeteis, nebegalės apginti savo pozicijos, o mūsų interpretacijos bus nenuginčijamos, mes – teisūs. Menininką galime įvilkti į bet kokį rūbą, sukurti iš jo personažą ir džiaugtis, kad dabar jis atitinka mūsų lūkesčius. Dabar galime neminėti mus gluminančių jo biografijos faktų, galime šiek tiek pagražinti jo kūrybines kančias, kelią į šlovę, nes autorius jau miręs, o mes gyvi.
Mūsų sąmonėje įsišaknijęs požiūris, kad geriausi menininko kūriniai laukia jo priešakyje, dar sukurs juos, įgyvendins – ir taip visą gyvenimą. Kai tas gyvenimas baigiasi, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Tada pasirodo, kad genialus buvo kone kiekvienas kūrinys, tik darbus analizavusių stebėtojų akys, matyt, buvo nukreiptos visai kitur ir praregi tik sukrėstos netekties.
Didžios asmenybės daro įtaką ir skatina nesustabarėti, nepasiduoti visuomenės normoms, sekti jų pavyzdžiu. J.Zalensą vertina tiek meno pasaulio profesionalai, tiek paprasti žmonės, jautriai atliepiantys į menininko kūrinių virpesius. Dailininko kūryba ir biografija nagrinėta gana plačiai, jo kūriniais savo kolekcijas papildo kolekcininkai bei muziejai, menininko darbai pardavinėjami ir aukcionuose. Kažin ar labai greitai šio talentingo autoriaus kūriniai taps aistringų, akimirkos įkvėptų meno mylėtojų ir vertintojų grobiu?
Naujausi komentarai