Ukraina, mano meile, ar tau šalta?

Kai vienos moterys savo saugiuose, šiltuose namuose rašo patižusius romanus ir visais įmanomais būdais bando parduoti juos kaip kietą intelektualią prozą, kitoms moterims tenka savo pačių kūnais patirti ir užrašyti karo istoriją – gal net gydytis praėjusių tautos traumų randus. Socialinis kapitalas tampa bevertis, socialinių tinklų srautas – tuščias, kai 20 dienų nesulauki atsakymo iš fronte įstrigusio sutuoktinio, sūnaus, brolio, tėvo – gal ir pati esi įstrigusi tame fronte. Visa tai, ką šiandien skaitome iš Ukrainos, nėra tik romanai, tai kažkas kita... Tai kažkas, ką galima pamilti, ir iš tos meilės jiems padėti.

„Už šią bombą svarbesnė tik branduolinė bomba“ (2)

Kviečiu ir toliau keliauti link „Mažosios Europos didžiojo romano“ ir susipažinti su dviejų Ukrainos rašytojų knygomis: Oksanos Zabužko 30 metų senumo sensacija „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ (leidykla „Hubris“, vertė Beatričė Beliavciv ir Antanas A. Jonynas) ir moterišku karo veidu Julijos Iliuchos knygoje „Mano moterys“ (leidykla „Slinktys“, vertėja Donata Rinkevičienė, iliustravo Iryna Sažynska).

Visai neseniai sulaukėme antrosios O. Zabužko knygos „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ vertimo į lietuvių kalbą, o vasario 26–kovo 1 d. autorė susitiks su skaitytojais Vilniaus knygų mugėje. 1996 m. Ukrainoje pasirodęs romanas išsprogdino literatūros lauką, padalijo visuomenę į dvi dalis – tuos, kurie aukštino romaną, ir tuos, kurie jį maišė su purvais. Abejingų nepaliko.

Tik pagalvokite, tai vyko iki socialinių tinklų, jam nereikėjo dirbtinių rekomendacijų burbulo, netikrų socialinių profilių, kad būtų įtrauktas į ukrainiečių literatūros istoriją. Knygos „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ skandalas kažkuo primena Jurgos Ivanauskaitės kontroversiško romano „Ragana ir lietus“ išleidimą. Tai romanas, kuriuo buvo prekiaujama sekso prekių parduotuvėse iš po prekystalių. Šiandien dominuojant erotinės fantastikos literatūrai, tokios knygos tampa „sekretais“, relikvijomis.

Jos pakliūva į rankas ir jaunosioms skaitytojoms, kaip žodyje lietuvių skaitytojui užsimena pati autorė: „Neseniai ukrainiečių skaitymo įpročių tyrimai užfiksavo dar vieną Lauko tyrimų populiarumo tarp young adult kategorijos skaitytojų šuolį [...].“ Knygų pardavimų šuoliai gali labai daug pasakyti apie tai, ką tuo metu išgyvena žmonės, o gal tai, ko šiandien jiems trūksta. Ne vienas tyrimas šiandien sako, kad poros mylisi rečiau, nei tai darydavo mūsų tėvai ar seneliai. Ar karas iš mūsų atima malonumą ir teisę į kūniškumą? Ar karas nužudo meilės romanus, o gal juos sustiprina kaip orgazmus, apie kuriuos rašo Sofia Andrukhovych rinktinėje „Tarp būties ir nebūties. Karo padėtis. Esė“ (sudarė Yevhenia Lopata ir Andrij Liubka).

2024 m. MO muziejuje pasirodė paroda „Šito pas mus nėra.“ „Sovietinės okupacijos metu seksualumas buvo nuožmiai trinamas iš viešosios erdvės – pasak savotišku folkloru tapusios sparnuotos frazės, sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo.“ (3) Sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo, o vaikai gimdavo iš baimės arba dėl laukiamo valdiško buto. Nenuostabu, kad ankstyvajame XX a. dešimtajame dešimtmetyje pasirodę romanai Lietuvoje arba Ukrainoje išlaisvino seksualumo temas.

O. Zabužko romano herojė, išeivė poetė iš Ukrainos, vakariečiams bando perteikti savo kūno ir jos tautos vyrų ir moterų kūniškas patirtis. Ji suvokia, kad vergovė gimdo baimę, iškreipia žmonių tarpusavio santykius, skatina priklausomybes. Tokiu atveju vieninteliu išsigelbėjimu tampa kalba: „Tavo namai – tai kalba, kurią deramai gal vos keli šimtai dūšių visame sviete temoka [...].“ Tačiau vergovė pasiglemždavo ir kalbą, pavergdavo kūną ir protą. XX a. dešimtasis dešimtmetis tapo lūžio metais iš blogio imperijos besivaduojančioms tautoms, atsivėrė sienos, bet dar teko įveikti didžiausią sieną, tą, kuri išaugo traumų paveiktoje kolektyvinėje sąmonėje. Vienos literatūrinės bombos neužteko, bet grandininė reakcija prasidėjo.

Я кохаю тебе (4)

Lauko tyrimų herojės draugė svarsto: „Vis dėlto tie jūsų Rytų Europos vyrai – žinoma, gali būti ir brutalūs, bet jie bent jau aistringi, o mūsiškiai ką?... Ar šiandien karas už laisvę vis dar aistringas? Pasaulyje, kuriame išsimaišiusios kalbos ir genai, laikai, kada moterys laimės ieško kitataučių glėbyje, keista rinktis vyrą iš savo pasaulio. Būtent taip pasielgė pagrindinė romano herojė: „Šios moters, kaip tiriamo objekto, gyvenime tai buvo pirmas ukrainietis vyras. Tikra tiesa – pirmas.“

Visa knyga – tarsi ištęstas mokslinis pranešimas, tik jo forma intymi, parašyta sąmonės srautu. Pranešėja blaško skaitytoją-klausytoją atidengdama vis kitą asmeninio ir kolektyvinio gyvenimo paklodę. Nors istorijos centre – vienos moters kūniški išgyvenimai, juose susipina ir visos Ukrainos istorinės patirtys, tokios kūniškai ir žodiškai artimos ir mums, lietuviams. Mes tik nemokame jų kalbos, bet bendrą kodą (o gal bendras žaizdas) turime.

O. Zabužko rašo: „Dėmesiu mes iki šiol išlepinti nebuvome, paprastai sakant – stipome nafiga niekieno nepastebėti.“ Šiandien mes Jus matome ir jie mato Mus. Šiandien siunčiame iš savo namų šilumą į jūsų namus.

Mano pažintis su O. Zabužko kūryba prasidėjo nuo knygos „Užmirštų sekretų muziejus“, kaip ir mano kelionė po literatūrišką Ukrainą. Kiekvienas autorius, kaip „sekretas“, paslaptis, slepianti ne tik tai, kas gražu, bet ir tai, kas mus skaudina.

Rašydama šį tekstą pradėjau galvoti apie kūnišką atmintį, apie tai kas įsispaudžia mūsų odoje, kas pasilieka tarp pirštų ir kaip slepiant „sekretus“ smėlyje, įsipjovus stiklu, ranka nuteka nekaltas kraujas. Tai lyg bandymas išlaisvinti per amžius sukauptas močiučių ir motinų nuoskaudas kraujyje.

Užmiršti draudžiama prisiminti.

Kur dėsite kablelį? Ar po visko, ką išgyveno mūsų protai ir kūnas, dar galime pamiršti? Kada sugebėsime užmiršti šį karą? Krzysztofas Czyzewskis savo esė „Mnemosinės sodas. Meditacija apie atminties kultūrą“, kurią skaitė renginyje „Šatenių skaitymai“, bandė rasti atsakymą, kaip susitaikyti, kai vienas kitam esame sukėlę tiek skausmo: „Ieškau kelio į atleidimą, į išsilaisvinimą nuo piktos atminties naštos, leidžiančios įsišaknyti traumai. Ištariu tuomet žodžius „pamiršk tai dėl manęs“.

Ar įmanoma pamiršti, atleisti, kaip Hirosimoje, kaip meilėje? Japonas murma prancūzei į ausį: „Tu nieko nematei Hirosimoje. Nieko“ (5). „Ji žiūri, nenormaliai susidomėjusi, į jo rankas, kurios vos vos kruta kaip kartais miegančių vaikų rankos. Jos labai gražios, vyriškos. Jai bežiūrint į rankas, japono vietoje staiga atsiranda kitas kūnas, gulintis ta pačia poza, bet tai jau mirštančio poza, saulės nutviekstoje krantinėje.“ (6)

Realų karą išgyvenusių autorių proza kūniška ir ne visada erotiška. Prancūzų rašytoja Marguerite Duras garsėjo savo atvirais romanais. Kartais tas atvirumas verčia skaitytoją įsikibti į fotelio ranktūrius ne iš aistros, o iš baimės, žinant, kad tai gali nutikti ir tau. Kad po griuvėsiais gali gulėti jau ne iš meilės, o iš skausmo besiraitantis kūnas.

O. Zabužko „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ parašyti atsikuriančioje XX a. dešimtojo dešimtmečio Ukrainoje, kurią tuo metu (kaip ir mus) formavo troškimas išsilaisvinti visomis formomis. Šiandien autorė viliasi, kad „ateis laikas, kai šis romanas bus skaitomas ne dėl psichologinio aktualumo, bet kaip istorinis ir literatūrinis dokumentas, kaip šaltinis, leidžiantis tyrinėti to išgyvento laiko kalbą, bet ne iš naujo išgyventi to laiko žmonių emocijas.“

Realų karą išgyvenusių autorių proza kūniška ir ne visada erotiška. 

Kaip ir „kažkada kažkokiam rašytojų susibūrime vienoje Azijos šalyje, kur tavęs iš mandagumo buvo paprašyta paskaityti gimtąja kalba – you mean, it is not Russian (7)? – ir tu įsižeidusi iš nevilties pradėjai skaityti (užkniso su tuo savo Russian dar tada!)“. Vis dar skauda, kai tave nuginkluoja vienu klausimu, sutapatina tave su šimtmečius tave terorizavusia blogio imperija. Tai prievarta, kurią sunku pamiršti ir nusiplauti.

Vis galvoju, kaip jaučiasi šiuolaikinis ukrainietis, kuris nuo gimimo kalba priešo kalba. Juk taip augo, taip priprato. Ar mes sulauksime laikų, kai nevadinsime to priešo kalba? Ar sulauksime, to laiko, kai mūsų kūnai pamirš, atleis. Kol kas šąlantis Kyjivas be elektros neleidžia pamiršti, tas šaltis persismelkia net skaitant, jis verčia maištauti, kovoti.

Kiek gali iškęsti moterų kūnai?

Į 2026 m. Vilniaus knygų mugę atvykstančios ukrainietės, rašytoja Julija Iliucha ir iliustratorė Iryna Sažynska trumposios prozos rinkinyje „Mano moterys“ (leidykla „Slinktys“, vertėja Donata Rinkevičienė) atveria šiuolaikinio karo Ukrainoje žaizdas. Jos sunkiai gyja dar ir šiandien. O. Zabužko romanas klausė, kaip „išsaugoti tapatybę didesnės galios akivaizdoje“? Panašiai suskamba ir trumposios istorijos knygoje „Mano moterys“.

Tarp istorijų įsiterpia iliustracijos, o tarp jų – gyvenimas ir pasirinkimai karo lauke, jo užnugaryje. Vienos moterys gyvena tarsi karas būtų tik žodis naujienų portaluose, toli nuo jų (bent jau taip bando save apgauti), kitos iš naujo pergalvoja savo gyvenimą, atiduoda savo kūną į frontą. Visų gyvenimai gali pasikeisti per akimirką. „Moteris, kurią per oro antskrydį užklupo vonioje, labiausiai bijojo mirti taip – be apatinių nuoga, šlapia galva ir neskustomis kojomis.“

Kartkartėmis mane aplanko tos pačios mintys, nors oro antskrydžiai Lietuvoje neskelbiami. Kartkartėmis pagalvoju, kokia būtų mano karo istorija? Dabar esame saugios užnugaryje, skaitome ne savo kūnu išgyventas istorijas, nubraukiame ašarą, nusiunčiame pinigų ar elektros generatorių į Ukrainą. Moterys šiose istorijose neturi vardų gal todėl, kad bet kurią minutę kiekviena iš mūsų galime ja tapti. Jos vis dar laukia iš fronto grįžtančių, o gal pačios ruošiasi ten kelti koją. Jos kalba taupiai bet iki pat paširdžių.

Kartais karo dokumentika asmenines istorijas paverčia statistika, o prozos ar poezijos kūriniuose mes matome žmogų. Būtent tai stengiasi parodyti ir J. Iliucha – tą žmogišką trapumą, meilę, pyktį, išdavystę karo akivaizdoje. Šios pavienės istorijos kartkartėmis pasirodo žiniasklaidoje, bet mes jas greitai pamirštame. Tos istorijos – ne išgalvoti romanai, jos išjaustos kūnu. Panašiai kaip M. Duras „Hirosima, mano meile“, tu nieko nematei Ukrainoje, nieko. Ukraina, kaip ir Hirosima, galbūt iki karo galėjo būti neištyrinėta žemė, kažkam egzotiška. Šiandien mes gyvename Jų istorijomis, stengiamės išgirsti, laiku atsiliepti į pagalbos šauksmą. Jeigu buvo laikai, kai niekas Jų ir Mūsų nepastebėjo, šiandien jau nebegalime nematyti ir užmiršti.

Šalia J. Iliuchos ir O. Zabužko istorijų rekomenduoju atsiversti ir Palmiros Galkontaitės ir Linos Šlipavičiūtės užrašytas šešiolika ukrainiečių moterų karo patirčių knygoje „Ištrūkusios iš pragaro“. Jos visos paliudys: „Mes kovojame ne prieš, o už. Už tuos, kuriuos mylime, už teisę gyventi savo šalyje.“ Mes taip pat šiandien kovojame ne prieš, o už. Mes aukojame (kaip dainavo Vytautas Kernagis) ir aukojamės.

„Aukojimas“

Už tuos

Kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą

Ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas

Kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:

Jų pavardė – tai diena, naktis – tai jų vardas

Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė

Už rankenoj užmirštą šilumą – užmarštį be pabaigos

Už tuos, kas ramybę ateinantiems siūlė

Už didelį Dėkui ir amžiną jų Visados

Už tuos, – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo

Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos

Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavartę

Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos

Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo

Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus

Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo

Pasirašyk tris kartus

Žodžiai Marcelijaus Martinaičio

Aš myliu tave

Я кохаю тебе

1 – Citata iš romano „Ukrainietiško sekos lauko tyrimai.

2 – Romano „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ antraštė spaudoje.

3 – Iš 2024 m. MO muziejaus parodos „Šito pas mus nebuvo“ aprašymo.

4 – Aš myliu tave (ukr. k.)

5, 6 – Marguarite Duras „Hirosima, mano meile“ – scenarijus ir dialogai

7 – Jūs norite pasakyti, kad tai ne rusų kalba? (angl. k.)