Vladas Daumantas: gyvenimas su priesaikos ženklu

Dr. Editos Korzonaitės, Vaidos Sirvydaitės ir prof. Vykinto Vaitkevičiaus kuruojama paroda ne vien atskleidžia istorinius faktus – ji kelia klausimą, ką reiškia būti ištikimam, ką reiškia prisiekti ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu.

V. Daumantas-Dzimidavičius – kunigas, Lietuvos valstybės kūrėjas, diplomatas, prisiekęs teismo vertėjas, kolekcininkas ir bibliofilas – priklauso kartai, kuri valstybę kūrė ne deklaracijomis, o kasdieniu darbu. Jo biografija primena, kad valstybingumas nėra abstrakti sąvoka – tai žmonių pastangų, jų moralinių apsisprendimų ir asmeninių aukų rezultatas. Parodos pavadinimas „Prisiekęs“ tampa kertiniu raktu, leidžiančiu suprasti visą jo gyvenimo trajektoriją.

Ekspozicija suskirstyta į penkias dalis: priesaikas Dievui, Tėvynei, kalbai, knygai ir menui. Toks struktūrinis sprendimas leidžia lankytojui keliauti ne tik chronologiškai, bet ir vertybiškai. Kiekviena priesaika čia įkūnyta konkrečiu, simboliniu eksponatu, kuris tampa platesnio pasakojimo atspirties tašku.

Vladislovo Dzimidavičiaus portretas, darytas tuo metu, kai mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1906–1911 m. / A. Kliučinskio nuotr. Kaunas, XX a. 1 dešimt.

Parodos pradžioje pristatoma V. Daumanto kilmė ir formavimosi aplinka. Nuo jaunų dienų jis buvo rengiamas kunigystei. Baigęs Žemaičių dvasinę seminariją Kaune, Žemaičių vyskupo Gasparo Cirtauto paragintas, studijas tęsė katalikiškajame Fribūro universitete. Būtent Fribūre prasidėjo jo aktyvi politinė ir visuomeninė veikla. Tarptautinė aplinka suteikė jam platesnį akiratį, leido suvokti geopolitines realijas ir tautų apsisprendimo teisės svarbą. Čia jis subrendo kaip žmogus, suvokęs, kad tikėjimas ir pilietinė atsakomybė gali eiti greta.

Priesaiką Dievui simbolizuoja medinis dvipusis XVIII–XIX a. kryželis. Šis eksponatas, nors ir nedidelis, turi didžiulę simbolinę reikšmę. Jis primena, kad V. Daumanto veiklos pamatas buvo dvasinis apsisprendimas. Kunigystė jam buvo ne tik religinė tarnystė, bet ir moralinis įsipareigojimas. Tikėjimas tapo jo veiklos kryptimi, vertybiniu kompasu, leidusiu išlaikyti tvirtą laikyseną istorinių sukrėtimų metu.

Vladas Daumantas bute Kalnų g. (dab. V. Putvinskio g.). / Fotografas nežinomas. Kaunas, 1930–1932 m

Priesaika tėvynei atskleidžiama per 1917 m. pabaigoje Berne išspausdintą sulankstomą Lietuvos žemėlapį „Carte de la Lituanie“. Tai – vienas įspūdingiausių parodos eksponatų. Žemėlapį parengė pats V. Daumantas, o išleido Lietuvių informacijos biuras. Viršelį puošia jo sukurtas Vytis – valstybingumo simbolis. Žemėlapyje pavaizduota istorinė sienų raida nuo baltų genčių laikotarpio iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimų, pažymėtas baltų gyvenamas arealas, pateikti etnolingvistiniai duomenys apie lietuvius, latvius, latgalius ir borusus. Šis dokumentas buvo skirtas tarptautinei auditorijai, siekiant pagrįsti Lietuvos teisę į nepriklausomybę. Keturi leidimai Šveicarijoje ir vienas Jungtinėse Amerikos Valstijose rodo, kad žemėlapis tapo svarbia informacine diplomatijos priemone.

Vladas Daumantas (1885–1977). Valstybės herbas – Vytis. Autoriaus signatūra VD ant balno. Popierius, grafitas, guašas, akvarelė. 1917 m. (Lozanoje įrėmintas, įstiklintas). / Organizatorių nuotr.

Priesaika kalbai atskleidžia V. Daumantą kaip prisiekusį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos vertėją. 1925–1944 m. jis dirbo Kaune, įvairiuose nuomojamuose butuose, kurie kartu buvo ir jo darbo erdvės.

Parodoje eksponuojamos dokumentų registracijos ir pajamų knygos, taip pat iškaba, žymėjusi jo oficialų statusą. Šie dokumentai byloja apie kasdienį sistemingą darbą. Vertėjas buvo tarpininkas tarp skirtingų kalbų, teisinių sistemų, kultūrų. Jo darbas reikalavo tikslumo, atsakomybės ir sąžiningumo. V. Daumanto veikla šioje srityje liudija jo pagarbą kalbai kaip valstybės pamatui.

Taurelė. Sirija. IV a. Stiklas. / Organizatorių nuotr.

Priesaika knygai išryškina V. Daumantą kaip išskirtinį bibliofilą. Jo biblioteka išsiskyrė retais XV–XVIII a. spaudiniais, vertingais įrišais. Parodoje pristatomas superekslibriso spaudas su inicialais VDD, kuriuo buvo ženklinamos jo bibliotekos knygos. 1930–1935 m. jis priklausė elitinei bibliofilų draugijai – XXVII knygos mėgėjai. Tai liudija jo intelektualinį autoritetą ir kultūrinį aktyvumą. Knyga jam buvo ne tik skaitymo objektas – tai buvo kultūros paveldas, kurį reikia saugoti.

Priesaiką menui simbolizuoja įspūdinga porceliano vaza iš Vokietijos dirbtuvių, dekoruota lipdiniais, tapyba, glazūruota ir paauksuota. Advokato ir kolekcininko Zigmo Toliušio prisiminimuose V. Daumanto butas aprašomas kaip mažas muziejus – jame gausu paveikslų, graviūrų, porceliano dirbinių, laikrodžių ir žvakidžių. Kolekcionavimas jam buvo ne atsitiktinis pomėgis, o kultūrinės atminties forma. Daiktai jo namuose turėjo istoriją, kontekstą, vertę.

Vaza su dangčiu, skirta smilkymui. Meisenas, Vokietija. XVIII a. Porcelianas, auksavimas, glazūravimas, lipdyba, tapyba. / Organizatorių nuotr.

Ypatingą reikšmę parodai suteikia išsklaidytų kolekcijų suvienijimas. Dalis jų XX a. viduryje pateko į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, kita dalis buvo saugoma Antaninos Vaitkevičaitės-Daumantienės namuose Kaune, dar kitą dalį Čikagoje įsigijo ir į Lietuvą sugrąžino dailininkas ir kolekcininkas Kazys Varnelis. Šis sugrįžimas simbolizuoja ne tik fizinį daiktų perkėlimą, bet ir istorinės atminties atkūrimą.

Parodos pabaigoje pristatomi V. Daumanto laisvalaikio pomėgiai. Tai leidžia suvokti jį kaip visapusę asmenybę – ne tik pareigos žmogų, bet ir kultūros mylėtoją, bendruomenės narį, estetinės aplinkos kūrėją. Jo gyvenimas rodo, kad vertybės gali būti ne deklaruojamos, o su jomis gyvenama.

Lietuvos žemėlapis, išleistas Lietuvių informacijos biuro Lozanoje pastangomis (Carte de la Lituanie editée par les soins du Bureau d’Informations lituanien, Lausanne). M 1: 1 500 000. [Parengė V. Daumantas.] Bern: Kummerly & Frey [1917.] / Organizatorių nuotr.

Ši paroda aktuali ir šiandien. Ji primena, kad valstybė kuriama ne vien politiniais sprendimais, bet ir kultūros puoselėjimu, kalbos saugojimu, knygų rinkimu, meno vertinimu. V. Daumanto gyvenimas tampa pavyzdžiu, kad asmeninė priesaika gali turėti visuomeninį poveikį.

Tai proga ne tik pažinti istoriją, bet ir susimąstyti apie savo pačių vertybinius pasirinkimus. V. Daumantas-Dzimidavičius sugrįžta kaip gyvas priminimas, kad ištikimybė – ne praeities reliktas, o šiandienos būtinybė.

Carelis Isaackas de Mooras (1655–1738). Dama su šuniuku (Moteris su šuniuku). Olandija, XVII–XVIII a. Drobė, aliejus. / Organizatorių nuotr.

Kas? Paroda „Prisiekęs: Vlado Daumanto re/kolekcijos“.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? Veikia iki birželio 28 d.