Tai pasakojimas apie šeimą, gyvenančią ne pagal patogumo, o pagal vertybių kompasą. Ušackų patirtys atveria ne tik daugiavaikės šeimos kasdienybę, bet ir užmena mįslę, kas iš tiesų kuria šeimos stiprybę.
Vyro svajonė – penketukas
Kauniečiai Dainius ir Kristina Ušackai, auginantys keturis vaikus, su šypsena sako, kad jų namuose pamažu ima dominuoti suaugusiųjų pasaulis. Vyriausia dukra Vaidilė jau dvidešimties – ji studijuoja psichologiją Vilniuje ir, regis, natūraliai tęsia tėvų pramintą kelią. Tad šeimos kasdienybėje šiandien likę trys jaunėliai: Ąžuolis, Elzė ir pagrandukas Daugirdas.
Kristina pasakoja, kad jiedu su vyru – bendraamžiai, abu psichologai, abu tikintys, todėl jų gyvenimą nuo pat pradžių lydėjo tvirtas vertybinis pamatas. Abu augo dviejų vaikų šeimose, tad Kristinai ilgą laiką atrodė, kad auginti du vaikus – jau nemažas iššūkis. Tačiau Dainius nuo pat pažinties pradžios atvirai kalbėjo apie svajonę turėti penkis vaikus.
„Netrukus po mūsų pažinties jo sesuo susilaukė kūdikio, ir tada tas jausmas, kad ir mes norime tapti tėvais, tapo labai stiprus“, – prisimena Kristina ir priduria, kad jų svajonei išsipildyti prireikė nemažai kantrybės.
Kaip dabar abu juokauja, teko nukeliauti net iki Romos – arčiau Popiežiaus – ir pasimelsti, kad Dievas atsiųstų vaikų. „Grįžome ir labai greitai sužinojome, kad, pasirodo, keliavome ne vieni“, – šypsosi Kristina. Taip jų šeimoje atsirado pirmagimė Vaidilė – savarankiška, atsakinga ir pareiginga mergaitė, kurią, pasak mamos, auginti buvo išties lengva.
Priėmė kaip dovaną
Po beveik trejų metų šeimą papildė sūnus Ąžuolis. Šių metų sausį jis atšventė savo aštuonioliktąjį gimtadienį. Kurį laiką abu vaikai augo namuose, kol galiausiai pati Vaidilė pasiprašė leisti ją į darželį.
Trečioji Ušackų atžala – dukrelė Elzė – gimė praėjus trejiems su puse metų po Ąžuolio. Tai buvo planuotas vaikas, nors tėvai sąmoningai nusprendė nežinoti, kas gims – berniukas ar mergaitė. „Laukėme ramiai: kas gims, tas bus gerai“, – sako Kristina. Ji prisimena, kad prieš Elzės gimimą vyras sapnavo kūdikį, tačiau sapnas nutrūko dar neatskleidęs lyties. „Ryte pabudus taip ir liko neaišku, kas ten buvo“, – juokiasi ji.
Pagrandukas Daugirdas – trečiokas, šeimoje meiliai vadinamas „netyčiuku“, nors, aišku, yra be galo mylimas. Po Elzės gimimo daugiau vaikų pora neplanavo – netgi įsigijo katiną. Tačiau netrukus suprato, kad laukiasi ketvirtojo.
„Kadangi esame tikintys ir atviri gyvybei, vyras tada pasakė: čia turbūt yra ta dovana, kurios mes dar iki galo nesuprantame, bet vis tiek turime priimti“, – šypsosi Kristina.
Moteris prisipažįsta, kad pastojusi brandesniame amžiuje net nepagalvojo apie genetinius tyrimus. „Matyt, Dievulis taip sudėliojo, kad apie tai nė nekilo mintis. Kita vertus, tas tyrimas vis tiek nebūtų nieko pakeitęs…“
Vaikų auginimo sunkumai – kaip moteriai gimdymo skausmai: po kiek laiko ima ir pasimiršta.
Padėjo mamų bendruomenė
Kristina pasakoja, kad didžiulę atramą motinystėje jai suteikė „Mamų klubas“ ir gyvi susitikimai su kitomis mamomis. „Kai išgirsti, kad ne tau vienai taip – labai nuramina“, – sako ji. Nors išsiruošti būdavo sudėtinga – tuo metu nevairavo, gyveno už Kauno, – vis tiek skubėdavo į susitikimus lyg ant sparnų.
Ją stebino, kaip tos mamos geba gyventi ne vien vaikų auginimu. Jos kalbėdavosi ne apie sauskelnes ar miegą, bet apie mezgimą, keramiką, dailę, kitus pomėgius. „Man tai skambėjo kaip gražiausia muzika“, – prisimena Kristina. Ji pripažįsta, kad motinystė iš tiesų apriboja: kai visos mintys sukasi tik apie vaikus, atrodo, kad smegenys ima „minkštėti“. Būtent „Mamų klube“ ji suprato, kad laiko sau reikia išsikovoti sąmoningai – niekas kitas jo nesukurs, o atsiradęs tikslas gerokai praplečia akiratį.
„Dalindamasi savo patirtimi su kitomis šeimomis dažnai sakau, kad sunkiausia būna su pirmu vaiku. Viskas nauja, o galvoje nuolat sukasi klausimai: ar esu gera mama, ar darau pakankamai, ar susitvarkau?“ – sako psichologė ir tęsia, kad, gimus antrajam, jau daug ką žinai ir į daugelį situacijų reaguoji ramiau. Kai gimė trečioji Ušackų atžala, Vaidilė jau lankė mokyklą, Ąžuolis – darželį, tad likti namuose su mažąja Elze buvo visai paprasta. Taip Kristinai atrodo dabar, kai visi vaikai jau beveik užauginti. Anuo metu dairytis nebuvo kada – reikėjo tiesiog gyventi ir išgyventi.
Vis dėlto vaikų auginimas Kristinai buvo ir didelis džiaugsmas, atnešęs į šeimą naujų, smagių ritualų. Vienas iš jų – valgymas kartu. „Buvo metas, kai pusryčius, pietus ir vakarienę visa šeima valgydavome kartu. Vyras net pietų pertraukai grįždavo namo. Labai pasiilgstu tų laikų“, – prisipažįsta ji ir pastebi, kad kuo toliau, tuo sunkiau visus šeimos narius surinkti į krūvą.
Į darbą grįžo po truputį
Daugeliui moterų nerimą kelia mintis, kad kol jos augina vaikus, jų bendraamžės kyla karjeros laiptais, tobulina kvalifikaciją ir tiesia sau profesinį kelią.
Kristina buvo skaičiusi, kad moterys sėkmingą karjerą dažnai daro vyresniame amžiuje, kai vaikai jau paauginti. Ši mintis ją ramino, o laikui bėgant ir pasitvirtino. Motinystės metai tapo laiku, per kurį subrendo naujos idėjos ir susikaupė vidinis potencialas. Vis dėlto klausimų, koks bus jos karjeros likimas, netrūko.
Psichologo profesiją Kristina vadina puikia, nes nereikėjo iš karto grįžti į darbą visu etatu. Su pirmąja dukra ji išbuvo visas motinystės atostogas, tačiau gimus kitiems vaikams pamažu pradėjo dirbti. „Pamenu, pradėjau nuo vieno kliento per savaitę, – pasakoja ji. – Vaikai turėjo mamą namuose, bet ir mama kartais galėdavo trumpam ištrūkti į darbą. Taip, jiems beaugant, natūraliai augo ir mano profesinis krūvis“, – pasakoja ji.
Vienintelis dalykas, dėl kurio Kristina šiek tiek gailisi, yra tas, kad motinystės atostogų metu jai nepavyko studijuoti. Tačiau kai vaikai paaugo ir ji įstojo į podiplomines psichoterapijos studijas, mokymasis tapo dar didesniu džiaugsmu – brandžiu, sąmoningu ir prasmingu pasirinkimu.
Vaikelis ar šunelis?
Vis daugiau jaunų šeimų šiandien renkasi turėti augintinį, bet ne vaiką. Kodėl? Anot Kristinos, priežasčių gali būti labai įvairių. Ji pabrėžia, kad nereikėtų teisti ar vertinti tokių šeimų, nes sparčiai daugėja porų, kurios negali susilaukti vaikų ir apie tai nenori viešai kalbėti.
Kartais augintinis atsiranda iš natūralaus noro rūpintis kažkuo gyvu, dalytis šiluma ir atsakomybe. Pasitaiko ir tokių jaunų žmonių, kurie sąmoningai pasirenka iš pradžių turėti šuniuką ar kačiuką – tarsi pasiruošimą tėvystei.
„Žmonės nori pasitikrinti, ar jiems pakaks kantrybės, jėgų, atsakomybės – ar apskritai pavyks pasirūpinti vaikeliu“, – sako Kristina.
Kitų sprendimus stipriai veikia šiandienio pasaulio nesaugumas: ekologinė krizė, karas Ukrainoje, pandemijos patirtis. Kristina pasakoja, kad šios temos dažnai iškyla ir pokalbiuose su jos vyresniais vaikais.
„Jie kelia tuos klausimus ir sako nežinantys, ar į tokį pasaulį, koks yra dabar, norėtų atvesti savo vaikus. Kai augome mes, tokio svarstymo net nebuvo, o štai naujoji karta apie tai pagalvoja“, – pastebi ji.
Vis dėlto būna, kad laikui bėgant nuostatos keičiasi. „Ypač moterų, nes jų biologinis laikrodis tiksi. Atsiranda mintis: galbūt po kiek laiko jau būsiu nevaisinga – todėl dabar, arba niekada…“ Net ir tvirtai apsisprendusios poros kartais persigalvoja ir iš naujo peržiūri tėvystės sprendimą.
Svarbus veiksnys – ir šiuolaikinio žmogaus noras gyventi patogiai, dėl savęs: daryti karjerą, uždirbti pinigus, keliauti, mėgautis laisvalaikiu. Vaikų auginimas neišvengiamai reikalauja tam tikrų atsisakymų – hobių, sportų, finansinio komforto, ypač kai šeimoje auga daugiau nei vienas vaikas.
Kristina pripažįsta, kad ši tema ne kartą iškilo ir jų šeimoje. „Esu girdėjusi vaikų nusivylimo kupinus žodžius, net pyktį – ypač grįžus į mokyklą po vasaros atostogų, kai draugai pasakodavo, kas kur buvo“, – prisimena ji.
Randa išeičių
Todėl Ušackų šeima nuolat ieško kūrybiškų ir tuo pačiu ekonomiškų sprendimų. Kartą jie apsikeitė namais su šeima iš Prancūzijos – tris savaites gyveno pas juos, o šie tuo metu – Lietuvoje. Tokia įdomi patirtis vaikams paliko neišdildomą įspūdį.
Kitą kartą moteris iš Kretingos jų šeimą priėmė savaitei prie jūros nemokamai. „Ji pati buvo užauginusi keturis vaikus ir puikiai suprato, ką tai reiškia“, – su dėkingumu pasakoja Kristina.
Šiandien jai ypač džiugu, kad vaikai iki šiol nori atostogauti kartu su tėvais. „Iš aplinkos girdime, kad kiti paaugliai jau mieliau renkasi draugus, todėl mums toks jų pasirinkimas – be galo brangus, – sako ji. – Svarbiausia – mokėti džiaugtis tuo, ką turi. Buvo metų, kai vasarą galėjome sau leisti tik savaitę atostogų giminaitės sodyboje – be interneto, be parduotuvės šalia su ledais, be kitų malonumų. Tačiau vaikai šią patirtį vadina pačiu smagiausiu metų įvykiu“, – šypsosi Kristina ir priduria, kad metų pabaigoje jų šeima turi tradiciją prisiminti visus gerus dalykus ir už juos padėkoti.
Išmoko laviruoti
Ušackai sako, kad kiekvienas jų vaikas yra be galo skirtingas, todėl jie intuityviai jaučia, kuriam ir kuriuo metu reikia skirti daugiau dėmesio. Dažnai mama pasikviečia vieną iš vaikų pasivaikščioti – pabūti dviese, ramiai pasikalbėti.
Prieš rugsėjį apsipirkti mokyklinių reikmenų ji irgi stengiasi su kiekvienu vaiku važiuoti atskirai – tai jau tapo šeimos tradicija. Po to dar užsuka į kavinukę, pasmaguriauja ledais.
„Kartais po Naujųjų metų pasiimdavau kelias papildomas atostogų dienas, kad galėčiau pabūti tik su vaikais. Per šventes būna daug renginių, dalyvavimo, maisto gaminimo, todėl to tikro, kokybiško laiko vienas kitam dažnai pritrūksta“, – dalijasi mažomis mamos gudrybėmis.
Paklausta, kaip jiedviem su vyru pavyksta rasti laiko vienas kitam, Kristina pripažįsta – tai nelengva. Kol vaikai dar buvo maži, ši misija atrodė beveik neįmanoma, nes pirmenybę visada norėjosi teikti jiems.
„Katalikiškoje bendruomenėje labai skatinami sutuoktinių pasimatymai. Kartais juos rengdavome tiesiog namuose, vaikams sumigus. Pasakydavome, kad dabar skirsime laiką vienas kitam, pavyzdžiui, gersime arbatą ar žiūrėsime filmą“, – dalijasi K. Ušackienė.
Tuščias lizdas neliks
Dabar, kai visi vaikai jau mokyklinio amžiaus, Kristina su vyru gali išvažiuoti ir dviese. Juokiasi, kad kai pirmą sykį taip padarė, atžalos labai nustebo – kaip čia be jų. „Vaikų auginimo sunkumai – kaip moteriai gimdymo skausmai: po kiek laiko ima ir pasimiršta“, – šypsosi ji.
Kai pirmoji dukra išvyko studijuoti į Vilnių, Ušackai juokiasi pajutę tarsi tuščio lizdo sindromą. Nors prie stalo sėsdavo penkiese – atrodytų, nemažai, – juos lydėjo jausmas, kad kažko labai trūksta. „O juk trūksta tik vieno vaiko“, – traukia save per dantį Kristina, pabrėždama, kiek daug jai su vyru reiškia kiekvienas šeimos narys.
Pašnekovė sako norėtų, kad ateityje būtų kuo daugiau dienų, kai visa šeima susirenka kartu ne iš pareigos, o iš tikro malonumo.
Svarstydama apie šeimą kaip socialinį vienetą, kokia ji bus po 20–30 metų, Kristina tiki, kad daugiavaikės šeimos išliks. „Turime savo daugiavaikių šeimų ratą ir matome, kaip mūsų draugų vaikai jau kuria šeimas, svajoja apie vaikus. Todėl, manau, visuomenėje bus visokių pasirinkimų – vieni norės, kiti nenorės vaikų.“
Tikėjimas suteikia viltį
Nors Kristina yra tikinti, augindama vaikus ji vis tiek susidūrė su įvairiomis krizinėmis situacijomis. „Kartais net su pačiu Dievu padiskutuodavau, kodėl man dabar taip sunku“, – neslepia ji.
Vis dėlto tikintis žmogus turi vilties, kad gyvenime ateis pokytis, atsiras išeitis, paaiškės teisingiausias sprendimas. Juk ir santuokos priesaikoje yra žodžiai: „ir skausme, ir varge“, – kurie reiškia, kad sunkumai gyvenimo kelyje – neišvengiami.
„Iš tiesų esu labai dėkinga savo vyrui, nes vaikus auginame kartu ir tėvystėje esame atrama vienas kitam“, – džiaugiasi patikimu gyvenimo draugu Kristina.
Kai nusprendė kurti šeimą, jiedu su Dainiumi ne kartą kalbėjosi apie tai, kaip spręs konfliktus, išlaikys tarpusavio pagarbą, jei nuomonės išsiskirs. „Pasitikėjimas, kad Dievas išveda ir parodo išeitį, gydo ir teikia vilties. Kartais tiesiog reikėdavo giliai pakvėpuoti ir išbūti“, – dalijasi savo patirtimi moteris.
Paklausta, ką palinkėtų jaunoms poroms, kurios dar tik svarsto – vaikelis ar šunelis, Kristina šypsodamasi atsako: „Gal nelaukti to tobulo laiko“. Daugelis laukia, kol padarys karjerą, pasistatys namą ar apkeliaus pasaulį, tačiau nepagalvoja, kad tinkamas laikas gali būti jau dabar.
„Gyvenime sunkumai ir pamokos juk niekada nesibaigia, – primena ji nerašytą tiesą ir sako, kad daugybė dalykų išsisprendžia tiesiog gyvenant šeimoje ir auginant vaikus. – Motinystės ir tėvystės jausmą turime visi, bet visu gyliu, patikėkite, jis atsiveria tik tada, kai šeimoje atsiranda vaikai. Ir į tą kelionę leidžiamės ne tik su vaikus, bet ir su savimi.“
Šeima – visa ko pamatas
Vienas kertinių dalykų šeimoje, anot Kristinos, yra suvokimas, kad problema tampa jau ne vieno žmogaus, o visos poros ar šeimos rūpesčiu. Jei skauda vienam, skauda ir kitiems.
Kitas svarbus aspektas – kiekvieno asmens individualumo pripažinimas. Tėvams tenka atliepti skirtingus vaikų poreikius. Nors tai ne visada lengva, tačiau šios pastangos skatina augti ir pačius suaugusiuosius, moko pripažinti kiekvieno vaiko unikalumą ir vertę.
Ar šiandien sunkiau perduoti vaikams tikrąsias vertybes? Kristina sutinka, kad rizikų yra – vaikus supantis informacinis fonas kur kas platesnis nei anksčiau. Tačiau, jos teigimu, tėvai pasėja sėklą, kuri gali sudygti arba ne. „Tu negali apsaugoti, bet gali paruošti, pasikalbėti, todėl pirmiausia turi būti ryšys su tėvais“, – pabrėžia ji.
Kristina įsitikinusi, kad šeimos stiprybė yra tiesiogiai susijusi su tautos išlikimu ir valstybės ateitimi. Šeima, jos manymu, yra visa ko pamatas: kai pamatas tvirtas, namas stovi, o kai jis kliba, net ir pačios stipriausios sienos ar brangiausias stogas gali neatlaikyti.
Projektas „Auganti šeima – Auganti Lietuva“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 3 600 eurų.
Naujausi komentarai