Šiandien pora augina Patriką, Urtę, Dovydą ir Jokūbą, o jų kasdienybė – darbas, rūpesčiai, tradicijos ir paprastas buvimas kartu, kuris, pasak Lauros, ir yra didžiausia šeimos vertybė.
Namų norėjo gimtinėje
Laura ir Vygandas – tikri kėdainiečiai. Tiesa, studijų metai juos buvo trumpam išskyrę: Vygandas mokėsi Kauno technologijos universitete Kaune, o Laura studijavo Vilniuje.
Baigę studijas jie porą metų bandė kurti gyvenimą sostinėje, tačiau Vilnius taip ir netapo namais. Laura laukėsi antrojo vaiko – dukros Urtės, todėl abu nusprendė grįžti į gimtuosius kraštus – arčiau tėvų.
„Labai norėjosi turėti savo namus. Pradėjome skaičiuoti ir svarstyti, kas būtų geriau – butas sostinėje ar už panašią kainą nuosavas namas Kėdainiuose“, – prisimena Laura.
Vygandas, užaugęs trijų vaikų šeimoje nuosavame name, ilgai nesvarstė – iškart pasisakė už namą su kiemu, kuriame vaikai vasaromis galėtų basi lakstyti po žolę.
Tik kelias iki nuosavo namo nebuvo greitas. Prieš maždaug dvidešimt metų nekilnojamojo turto kainos smarkiai kandžiojosi, todėl iš pradžių jauna šeima nuomavosi butą ir aktyviai ieškojo savo svajonių namų. Galiausiai rado sklypą sodų bendrijoje ir pradėjo statybas.
Daug darbų Vygandas atliko pats, savo rankomis. „Labai padėjo draugai, mano patėvis, Vygando tėtis“, – su didžiuliu dėkingumu pasakoja Laura.
Namo statybos truko apie trejus metus. Įkurtuves Venzlauskai atšventė tuomet, kai jų antrajai dukrai Urtei jau buvo suėję ketveri.
Kad neaugtų kaip vienturtis
Pirmagimiui Patrikui šiais metais sukaks 23-eji, Urtei – 20. Abu jie studentai, jau išskridę iš jaukaus tėvų lizdo. Nuo mažens istorija domėjęsis Patrikas pasirinko istorijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Urtė taip pat gyvena Kaune ir studijuoja verslą Kauno technologijos universitete.
Namuose, kaip mama juokauja, liko tik pusė vaikų – Dovydas ir Jokūbas. Dovydui gruodį sukaks trylika, o Jokūbui balandį – devyneri. Pasak Lauros, šeštokas ir antrokas sutaria puikiai – lygiai taip pat gražiai, kaip ir vyresnieji – Patrikas su Urte.
Tėvai pasakoja, kad po antrojo vaiko šeimos gyvenime atsirado ilgoka pauzė. Laura pati augo dviejų vaikų šeimoje, tačiau Vygandas vis užsimindavo, kaip smagu būtų turėti ir trečią atžalą. Vis dėlto ryžtis tėvystės rūpesčiams, kai gyvenimas jau buvo patogiai susidėliojęs – vaikai paauginti, namai sutvarkyti, darbai nusistovėję, – nebuvo lengva.
„Kai nuo pirmagimio buvo praėję dešimt metų, ėmiau lauktis Dovydo. Pamenu, viena bendradarbė leptelėjo, kad šis trečiasis augs tarsi vienturtis. Sureagavau labai jautriai, bet ji buvo teisi, – pripažįsta L. Venzlauskienė. – Vyresnieji jau turėjo savo draugus, savus žaidimus, o mažylis dažniausiai žaisdavo vienas… Gal ir nebūčiau taip į tai reagavusi, jei nebūčiau turėjusi gražaus Patriko ir Urtės draugystės pavyzdžio.“
Taigi tėvams nebeliko nieko kito, kaip tik padovanoti Dovydui žaidimų draugą – Jokūbą.
Pagrandukui Jokūbui tiek tėvai, tiek seneliai skyrė daugiausia dėmesio. Tačiau laikui bėgant viskas nusistovėjo, ir šiandien nei vienas, nei kitas dėmesiu nesiskundžia. Abu broliai sutaria kuo puikiausiai: gyvena viename kambaryje ir, vyresniesiems išvykus studijuoti bei namuose atsiradus laisvų kambarių, nė neketina į juos kraustytis. Nors brolių pomėgiai skirtingi, daug laiko jie vis tiek praleidžia kartu – tai, pasak tėvų, yra gražiausias jų tarpusavio ryšio įrodymas.
Šeimoje valdo vyrai
Dukrai išvykus studijuoti į Kauną, Laura šeimoje liko vienintelė moteris, tad namuose vis dažniau sprendimus lemia vyriška nuomonė.
„Aš esu labiau meniškos sielos – emocijų valdoma, svajotoja. Mano vyras priešingai: griežtesnis, viską apskaičiuojantis. Jei būtume gyvenę pagal mane, nežinia, ar apskritai būtume pasistatę namą“, – gyvenimo draugą giria Laura ir primena, kad Vygandas augo būdamas vyriausias tarp brolio ir sesers, todėl ir jų šeimoje natūraliai prisiima šeimos galvos vaidmenį.
Paklausta, ar labai pasikeitė gyvenimas, kai iš keturių vaikų namuose liko tik du, Laura tikina, kad svarbiausia čia ne skaičius, o ryšys. Su vyresniaisiais tėvai nuo pat pradžių sukūrė itin artimą santykį, todėl jaunuoliai dažnai grįžta namo į Kėdainius. Kai būna Kaune, nuolat skambina į namus, bendrauja – su tėčiu vienais klausimais, su mama – kitais. Kadangi tiek Laura, tiek Vygandas dirba Kaune, prireikus ką nors atvežti ar padėti, atstumas tikrai netampa kliūtimi.
„Didžiausia tuštuma pasijuto rugsėjį, kai Urtė į nuomojamą butą išsivežė savo lovą, veidrodį, stalą, o namuose liko tuščias kambarys, – dalijasi Laura. – Ir rytais jaučiasi, kad nebereikia visų keturių vežioti į skirtingas mokyklas.“
Per daugiau nei dvidešimt bendro gyvenimo metų Venzlauskai sukūrė ir gražių šeimos tradicijų. Jie ypač laukia didžiųjų švenčių – Kūčių, Kalėdų, Velykų, vaikų gimtadienių. Tačiau viena mylimiausių švenčių šeimoje – Rugsėjo 1-oji.
„Tądien su vyru neiname į darbus. Parvyksta namo ir mūsų studentai. Kai mažieji grįžta iš mokyklos, visi kartu važiuojame pietauti. Tai tarsi gražus naujų mokslo metų startas – juk kiekvieni metai yra ypatingi“, – šypsosi keturių vaikų mama.
Gal kam nors reikia atostogų Maldyvuose ar kitose ypatingose vietose, bet mums tiesiog gera būti visiems kartu – čia, Lietuvoje.
Vaistas nuo perdegimo
Paauginusi vaikus, Laura grįžo į darbą. Šiuo metu dirba socialine darbuotoja Kauno Respublikiniame priklausomybių ligų centre (RPLC), Vaikų ir paauglių skyriuje. Be to, Kėdainių visuomenės sveikatos biure ji yra savižudybių prevencijos koordinatorė. Laura sutinka, kad abi pareigos labai atsakingos.
Paklausta, ar Lietuva vis dar pirmauja savižudybių skaičiumi Europoje, Laura liūdnai palinguoja galvą. Atsakymas aiškus – vis dar pirmauja. Kodėl taip yra? Gyvenimas gerėja, technologijos, dirbtinis intelektas padeda lengviau priimti sprendimus, duoda atsakymus…
„Šiais laikais kur kas daugiau spaudimo, – aiškina Laura. – Pradedant švietimo įstaigomis ir baigiant darbovietėmis. Visi visko reikalauja – iš pradžių tėvai, paskui darželio, mokyklos pedagogai, galiausiai – darbdaviai. Dukra pasakodavo, kad jų klasėje vos ne kas antras vartoja raminamuosius, ypač paskutinėse mokyklos klasėse.“
Jos nuomone, vaikams išvengti krizių, perdegimų ir streso padėjo šeimos pokalbiai. Kartą per savaitę šešetukas sėsdavosi prie bendros vakarienės – aptardavo, kas gero ar blogo įvyko, kam galbūt reikėtų padėkoti, o kur – labiau pasistengti.
„Gaila, bet dabar tų bendrų vakarienių vis mažiau. Didieji – Kaune, o mažieji broliai turi daug būrelių, grįžta vėlai ir pavargę. Šių dienų realybė labai intensyvi: norų daugybė, pareigų tiek pat ir viską reikia suspėti čia ir dabar“, – atsidūsta L. Venzlauskienė ir pristato dar vieną gražią savo šeimos tradiciją – šeštadieninius tėčio pusryčius.
Savaitgalio puota susideda net iš kelių patiekalų: pradžioje Vygandas su Jokūbu ruošia vaisių salotas, paskui – ką nors iš kiaušinių, o pabaigoje visus vaišina kokiu nors desertu – dažniausiai karštomis bandelėmis. Pusryčių metu visi daug kalbasi, aptaria atostogų ar laisvalaikio planus.
Po pietų mėgsta pasivaikščioti prie Nevėžio, nueiti į netoliese esančią pamiškę. Čia gamta graži visais metų laikais. Vasarų rytais vieni bėga, o kiti važiuoja dviračiu prie Pelėdnagių maudyklos. Nusimaudę grįžta namo ir gamina ką nors skanaus, pavyzdžiui, lazaniją.
Visi šeši labai mėgsta pirtį, stovinčią kieme. Tai sena Vygando svajonė. Šeima jam padovanojo pirtininkystės kursus, todėl dabar kiekvieną savaitgalį tėtis kviečia visus pasikaitinti pirtelėje. Šią žiemą, džiaugiasi jis, atsirado ir papildomas malonumas – po pirties galima išsivolioti sniege.
Batai ar cemento maišas?
Iš Lauros lūpų daugiavaikės šeimos gyvenimas skamba taip smagiai, kad nesigirdi nė mažiausio nusiskundimo. Kyla klausimas – ar iš tiesų taip yra? Ar nebuvo akimirkų, kai moteris jautėsi išsekusi, be jėgų, kai galvoje sukosi mintys apie profesinę karjerą, sustojusią dėl gausios šeimos?
Laura dalijasi, kad sunkiausia būdavo, kai vaikai imdavo sirgti, o liga paguldydavo į lovą vieną po kito. „Tačiau aš iš prigimties optimistė. Jei sunku – priimu tai kaip laikiną sunkumą. Tikrai buvo ir nepritekliaus, kai abu su vyru svarstydavome, ką pirkti – batus ar cemento maišą namo statyboms?“ – dabar su šypsena prisimena ji. Tačiau net ir tokie sunkumai neatrodė kančia – bendras tikslas, kurį jiedu kūrė kartu su vyru, buvo kur kas stipresnis už vienkartinius norus.
Sunkiausia būdavo rugsėjo pradžioje, kai tekdavo vaikams nupirkti uniformas, mokyklos reikmenis, apmokėti būrelius. Reikėdavo kruopščiai paskirstyti šeimos biudžetą ir dar pasitaupyti atostogoms. „Bepigu mano draugėms, kurios važiuoja atostogauti dviese ar trise, o mums viską reikia dauginti iš šešių“, – konstatuoja Laura, kuriai tvirtas šeimos ryšys niekada neleido nukabinti nosies.
„Gal kam nors reikia atostogų Maldyvuose ar kitose ypatingose vietose, bet mums tiesiog gera būti visiems kartu – čia, Lietuvoje. Praėję metai nebuvo lengvi – vyras keitė darbą, todėl niekur toliau neišvykome. Tačiau vaikai to nė kiek neakcentavo. Turime tradiciją kiekvieną vasarą važiuoti į Mingės kaimą – jie labai laukia šių atostogų. Kartais sugalvojame pakeliauti po kitus Lietuvos miestus, pasiimu ir savo mamą – vaikai pabendrauja su močiute. Todėl mums visai nereikia tų tolimų fejerverkų, – šypsosi pašnekovė.
Laura tvirtai tiki, kad geriausi laikai jų dar laukia ateityje. Štai Dovydas svajoja pamatyti Japoniją. „Užaugs ir pamatys, – sako ji. – Visada galima galvoti, kad kitiems geriau, bet mes stengiamės džiaugtis tuo, ką turime čia ir dabar.“
Mums su vyru vaikai yra gyvenimo būdas ir didžioji prasmė. Kai matome jų džiaugsmą – gera ir mums.
Svarbu puoselėti bendrystę
Paklausta, ar visuomenė ir valstybė pakankamai remia daugiavaikes šeimas, Laura susimąsto. Po akimirkos pradeda vardyti: nemokamas maistas darželyje, Šeimos kortelė, nuolaidos vaistams, įvairios stovyklos vaikams. „Tačiau iki šiol jomis taip ir nepasinaudojome“, – prisipažįsta ji.
Laura kelia retorinį klausimą – kas yra šeima? Anot jos, pirmiausia tai tarpusavio bendrystė. Todėl kartais labai norisi visiems kartu nuvažiuoti į boulingą ar baseiną, bet šešiems tai jau per brangu.
„Norėtųsi, kad bendros veiklos taptų labiau prieinamos visiems, įskaitant ir daugiau vaikų auginančias šeimas. Šių dienų realybė tokia: tolstame vienas nuo kito. Dirbi, dirbi, o vakare grįžti pavargęs ir nebenori nieko. Kur tuomet dėmesys vaikams, kur bendras laikas kartu? Savaitgaliai lieka vienintelė galimybė bendrai veiklai, bet ir vėl problema – kur nuvažiuoti, kad tilptume į ribotą biudžetą?“ – klausia ji.
Šešių asmenų šeima kavinėje, net ir labai taupydama, išleidžia beveik 100 eurų. Laura siūlo valstybiniu mastu skatinti šeimų laisvalaikį ir paremti daugiau vaikų turinčias šeimas. „Šeimos bendravimas tarpusavyje yra didelė vertybė, kuri šiandien nelabai puoselėjama ir palaikoma“, – apgailestauja kėdainietė.
Vaikai stebi tėvus ir ima iš jų pavyzdį. Jie mato, kiek tėvams reikia dirbti, kad juos užaugintų, kiek pinigų išleidžiama rugsėjo pradžioje, kai reikia supirkti uniformas, batus, mokyklinius reikmenis. „Gerai, kad Jokūbui lieka Dovydo batai ir uniforma, bet Urtei ir Patrikui viską reikėjo pirkti atskirai“, – atsidūsta Laura.
Kai vaikai mato pavargusius tėvus, kai supranta, kiek reikia dirbti, kad juos užaugintų, išvada dažnai būna tokia – nėra vaikų, nėra problemų. Kam rūpintis kitais, kai gali gyventi vien tik sau ir dėl savęs – dirbti, keliauti, mėgautis malonumais pats vienas!
Laura prisimena pokalbį darbe, kai dvi merginos diskutavo šia tema ir galiausiai nubalsavo vaikų nenaudai. „Ar su mūsų vaikais buvo problemų? Ne. Tos audringos paauglystės kažkaip išvengėme. Pas mus šeimoje niekas nerūko, alkoholio nevartoja, nebent labai retomis progomis. Dėl pažymių jų irgi nespaudžiame – jei ko nesupranta, išsyk klausia. Vyras padeda su tiksliaisiais mokslais, aš – su humanitariniais“, – dalijasi ji.
Gyvenimo prasmė – vaikai
Klausiu Lauros, ką ji norėtų, kad suaugę vaikai prisimintų. Atsakymas vienas – bendrą laiką kartu. Jai džiugu, kad net studentai, paragavę nepriklausomo gyvenimo malonumų, savaitgaliais skuba namo – į Kėdainius.
„Jei Urtė keletą savaičių negali parvažiuoti, skambina ir sako, kad visų labai pasiilgo – ir mūsų su vyru, ir broliukų. Jai, kaip ir Patrikui, negėda to pripažinti. Mūsų vaikai žino: kas benutikų – namuose jie visada laukiami.“
Kokią žinutę Laura norėtų perduoti dabartiniam jaunimui, kuris dvejoja, verta ar neverta veltis į tėvystės rūpesčius? Moteris atvirauja, kad toks klausimas jai niekada nekilo.
„Žmonės, su kuriais praleidau visą gyvenimą, įprasmina mano būtį. Mums su vyru vaikai yra gyvenimo būdas ir didžioji prasmė. Kai matome jų džiaugsmą – gera ir mums. Gali vienas važiuoti į kavinę ir smaguriauti ledais, bet kur kas smagiau ten vykti visiems šešiems – juk pasidalintas džiaugsmas išauga dvigubai!“
Projektas „Auganti šeima – Auganti Lietuva“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 3 600 eurų.
Naujausi komentarai