Priklausomybei gydyti vienos piliulės nėra

Naujesnių duomenų apie tai, kokie buvo praėjusieji metai, dar teks palaukti. Viena aišku: priklausomybei nuo alkoholio gydyti stebuklinga piliulė neišrasta. Pokalbis apie tai – su Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialo Ambulatorinio skyriaus vedėju klinikinės toksikologijos gydytoju Hariu Jakavičiumi.

– Kokie šiuo metu taikomi priklausomybės nuo alkoholio gydymo būdai?

– Šiuolaikinis priklausomybės nuo alkoholio gydymas paremtas vadinamuoju biopsichosocialiniu modeliu. Liga gydoma ne vienu, o trimis lygmenimis. Pirmasis – biologinis: medikamentinis gydymas, siekiant suvaldyti abstinencijos sindromą ir mažinti potraukį alkoholiui. Asmeniui ilgą laiką vartojant alkoholį ir jį staiga nutraukus pasireiškia vadinamieji abstinencijos simptomai (nerimas, tremoras, prakaitavimas, tachikardija, miego sutrikimai, sunkesniais atvejais abstinencija gali komplikuotis traukuliais, delyrine simptomatika). Kad pavyktų suvaldyti šiuos simptomus, ambulatoriškai ar sunkesniais atvejais stacionare pacientams skiriamas medikamentinis gydymas, kuris trunka vidutiniškai iki vienos savaitės, kol praeina minėti simptomai.

Haris Jakavičius: Mokslu grįstoje medicinoje siekiama, kad pacientas pats suprastų problemą, stengiamasi jį edukuoti, o ne gąsdinti, kaip tai daroma kodavimo metu. / Hario Jakavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Antrasis lygmuo – psichologinis. Tai psichoterapija (kognityvinė elgesio terapija, motyvacinis interviu), psichologo konsultacijos. Tai etapas, dažniausiai taikomas jau stabilizavus fizinę paciento savijautą po alkoholio vartojimo nutraukimo. Jis skirtas žmogaus mąstymo ir elgesio modeliams keisti, siekiant išlaikyti kuo ilgesnį alkoholio nevartojimo laikotarpį.

Trečiasis lygmuo – socialinis: socialinė reabilitacija, savitarpio pagalbos grupės (pvz., Anoniminių alkoholikų), šeimos įtraukimas ir aplinkos modifikavimas kaip papildomos, tačiau labai svarbios priemonės siekiant išlaikyti stabilią remisiją.

Lietuvoje taikoma struktūrizuota pagalba, apimanti visas išvardytas grandis: nuo detoksikacijos ir abstinencijos gydymo iki ilgalaikės psichosocialinės reabilitacijos (pvz., „Minesotos“ programa) ir tolimesnio ambulatorinio gydymo.

– Papasakokite daugiau apie medikamentinius gydymo metodus.

– Medikamentinis gydymas Lietuvoje alkoholio vartojimo sukeltai priklausomybei gydyti skirstomas į kelias grupes pagal veikimo mechanizmą ir gydymo etapą.

Abstinencijos sindromui gydyti skirti medikamentai – vaistai, padedantys išlaikyti stabilią somatinę ir emocinę paciento būseną nutraukus vartojimą ir pasireiškus abstinencijos sindromo simptomų. Lengvos abstinencijos gali būti gydomos ambulatoriškai, sudarius gydymo planą ir pacientui gydantis namuose, sunkesnės – gydymo įstaigoje, specializuotuose skyriuose, prižiūrint medicinos personalui.

Po abstinencijos gydymo, siekiant išlaikyti remisiją, gali būti skiriami potraukį alkoholiui mažinantys vaistai (naltreksonas, baklofenas).

Veiksmingiausias yra kombinuotas gydymas – farmakoterapijos (gydymo vaistais) ir psichosocialinio gydymo derinys.

Dar norėčiau paminėti alkoholio skaidymą organizme blokuojantį disulfiramą. Vaistas blokuoja fermentą, skaidantį alkoholį. Vartojant alkoholį kartu su šiuo vaistu, organizme kaupiasi toksinis acetaldehidas, sukeliantis labai nemalonią ir pavojingą reakciją, pasireiškiančią pykinimo, vėmimo, krintančio kraujospūdžio, padidėjusio nerimo, prakaitavimo simptomatika. Šis vaistas yra kaip fizinis barjeras alkoholio vartojimui (veikimo trukmė 24 valandos). Pats vaisto vartojimas iš esmės jokios žalos nesukelia, išskyrus tuos atvejus, kai kartu su juo vartojamas alkoholis. Tais atvejais išprovokuojama disulfiramo – alkoholio reakcija, sukelianti minėtų simptomų.

– Kas yra kodavimas, ar jis vis dar taikomas?

– Kodavimas yra sovietmečiu susiformavęs metodas, pagrįstas baime ir įtaiga. Tai psichoterapinė intervencija, kurios metu pacientui įteigiama, kad pavartojus alkoholio jam gresia mirtis ar sunkūs sveikatos sutrikimai. Oficialiai mokslu grįstoje medicinoje šis metodas nebetaikomas, tačiau dėl kultūrinės paklausos jis vis dar yra išlikęs privačiame sektoriuje. Mokslu grįsta medicina atsisakė šio metodo taikymo gydant priklausomybes pirmiausia dėl to, kad trūksta jos efektyvumo įrodymų, taip pat dėl požiūrio į pacientą, kai mokslu grįstoje medicinoje siekiama, kad pacientas pats suprastų problemą, stengiamasi jį edukuoti, o ne gąsdinti, kaip tai daroma kodavimo metu.

– Kokia Jūsų nuomonė – kuris gydymo būdas veiksmingiausias?

– Kaip specialistas apie gydymo būdų veiksmingumą nuomonę susidarau remdamasis moksliniais tyrimais ir klinikine patirtimi, kuri rodo, kad nėra vienos stebuklingos piliulės. Veiksmingiausias yra kombinuotas gydymas – farmakoterapijos (gydymo vaistais) ir psichosocialinio gydymo derinys.

Klinikinė praktika rodo, kad sėkmė priklauso nuo gydymo individualizavimo. Vienam pacientui gali prireikti griežtos abstinencijos ir disulfiramo, kitam – laipsniško alkoholio vartojimo mažinimo, pasitelkiant naltreksoną kartu su kognityvine elgesio terapija. Svarbiausia yra tęstinumas: trumpalaikė intervencija (tik detoksikacija) be tolimesnės reabilitacijos retai duoda ilgalaikių rezultatų.

– Ar vyrų ir moterų gydymo metodas skiriasi?

– Patys gydymo metodai nesiskiria. Tačiau, kaip ir minėjau, svarbiausia individualizuotas gydymas. Biologiniu lygmeniu vaistų dozavimas gali skirtis dėl metabolizmo ypatumų: moterų organizme mažiau vandens ir kitokia fermentų koncentracija, todėl alkoholis jas veikia stipriau ir toksiškiau.

Tikriausiai pagrindiniai skirtumai yra psichosocialiniai. Kaip vieną iš jų įvardyčiau stigmą: moterys dažniau susiduria su didesne visuomenės pasmerkimo baime, todėl dažnai pagalbos kreipiasi vėliau.

Skiriasi ir gretutinės ligos. Moterims dažniau diagnozuojami gretutiniai sutrikimai (depresija, nerimas) ar patirtos traumos, todėl gydant moteris prioritetas dažnai teikiamas į traumas orientuotai terapijai.

Egzistuoja ir skirtingi barjerai. Moterims sunkiau patekti į stacionarinį gydymą dėl šeiminių įsipareigojimų (vaikų priežiūros), todėl ambulatorinės, lanksčios programos joms yra itin aktualios.

– Kiek gydymo procesui svarbus paties žmogaus noras ir motyvacija?

– Motyvacija yra kritinis veiksnys, tačiau šiuolaikinė medicina ją vertina ne kaip pastovią būseną (nori arba nenori), o kaip dinamišką procesą. Mes naudojame motyvuojantį interviu, kad padėtume pacientui pereiti iš prekontempliacijos ir kontempliacijos stadijų (kai jis net nesuvokia, kad turi problemą arba vėliau ją bando neigti) į apsisprendimo ir veiksmo stadijas (problemos pripažinimas ir veiksmų ėmimasis), kad įvyktų pokytis. Be paciento įsitraukimo gydymas tampa prievartinis, o tai drastiškai padidina atkryčio tikimybę, nes žmogus neišsiugdo savybių, kaip susidoroti su stresu be alkoholio.