– Išrodžiusi LRT žiūrovams visus Lietuvos senolius ir jų anūkus, nusprendėte ne tik pasikalbėti, bet dar ir uždainuoti su garsiausiais lietuvių atlikėjais, savo buvimą scenoje skaičiuojančiais ne metais, o dešimtmečiais. Nauja laida „Mano dievaitis“ išduoda jūsų muzikinį skonį?
– Laidos pavadinimas turbūt daugiau sufleruoja ne apie mano muzikinį skonį, bet mano tėvų ar net senelių kartos žmonių dievaičius. Mat dauguma kalbintų atlikėjų scenoje yra jau tris ar net keturis dešimtmečius ir jų vardus drąsiai būtų galima įrašyti į populiariosios lietuviškos muzikos vadovėlį.
Man įdomu, kas tuos žmones įkvėpė kurti ir kas buvo jų pačių dievaičiai. Žiūrovų laukia šilti susitikimai su Ovidijumi Vyšniausku, Egidijumi Sipavičiumi, Asta Pilypaite, Merūnu ir kitais, o pirmąją laidą su Rūta Ščiogolevaite jau galite rasti LRT Mediatekoje.
Visada maniau, kad man labiau rūpi elektroninė muzika ir kad mano dievaičiai yra kažkur toliau nei savame kieme, bet pokalbiai su tais žmonėmis padėjo suprasti, kad klydau.
Įsivaizduokite, kaip mudu su O. Vyšniausku dainuojame „Mažyte mano“ ir staiga mane užplūsta visiškai pribloškiančios emocijos, nes suprantu, kad tai buvo ir mano mamos mėgstamiausia daina. Ją nuolat girdėdavau vaikystėje ir todėl jos žodžius moku mintinai, nors niekada nesimokiau.
Manau, tie žmonės ir jų dainos kažkaip natūraliai yra kiekvieno mūsų ląstelėse – tereikia sužadinti emocijas ir kaipmat esi nubloškiamas 30–40 metų atgal. Po daugybės atvirų pokalbių tikrai drįstu kiekvieną iš jų vadinti ir savo dievaičiu.
Vilmanto Raupelio, E. Blažio, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar nebijote, kad lietuviško olimpo dievai ir deivės jau seniai žiniasklaidos po kaulelį išnarstyti – ar bepavyks išpešti ką nors naujo?
– Iš pradžių ir aš to bijojau. Sakiau sau, kad, geriausias pasaulyje muzikantų kalbintojas Ramūnas Zilnys seniai visas jų paslaptis išrišo… Tačiau, prisipažinsiu, kai įsitraukiau į visą tą procesą, supratau, kad anaiptol. Tarkim, I. Starošaitė, kai man buvo vos treji, jau dainavo grupėje „Studija“ ir važiavo į Lenkiją, kur kirto deficitinius bananus ir bandė pajausti Vakarų skonį… Su O. Vyšniausku ne tik karaokę dainavome, bet ir lėtą šokį šokome pagal Kastyčio Kerbedžio dainą. Pagal ją vienintelę šoka jo žmona. Dėl to Ovidijus ir laiko Kastytį tarsi savo dievaičiu.
– Susitikimo vieta – karaokės klubas Vilniuje – žiūrovui gana netikėta, kaip ir faktas, kad karaokę dainuojančius išgirs ne tik atlikėjus, bet ir pačią laidos vedėją. Kieno tai sumanymas?
– Prodiuserio Mariaus Sipario. Tai jis sugalvojo, kad visai fainai būtų padainuoti tas dainas, kurias atlieka mūsų popscenos grandai. Karaokės klubas, sutinku, tiek žiūrovams, tiek atlikėjams, tiek ir man pačiai – labai netikėta vieta. Dainuoti čia – visai kita specifika nei būnant tikroje scenoje, kur šviesos, kostiumai, publika.
Manau, tie žmonės ir jų dainos kažkaip natūraliai yra kiekvieno mūsų ląstelėse – tereikia sužadinti emocijas ir kaipmat esi nubloškiamas 30–40 metų atgal.
Matau, kad tokio pobūdžio klubai sparčiai populiarėja ir tarp dainininkų. Vieną vakarą buvau sutikusi Skirmantę Vaitkutę ir Ramintą Naujienytę-Bjelę, skubančias, kaip jos sakė, į karaokės barą prasidainuoti.
Karaokės specifika, pradėjus vesti laidą, man irgi buvo savotiškas atradimas, kai turi dainuoti kažkieno hitus, pataikyti į melodiją, žodžius ir dar, atsiprašant, šikną krutinti… Vos ne sportas, o paskui žiūri, kad ir prisijuokei, ir pailsėjai.
Su I. Starošaite taip įsisiūbavome, kad pradainuoti iš juoko nebegalėjome. Nes jei nepataikai į natą, tai tik dar juokingiau… Negana to, Irena mane mokė šokti – uff… Kosminė bomba ta moteris!
Kai žiūrėjau pirmosios laidos „Mano dievaitis“ su R. Ščiogolevaite anonsą, net pati sutrikau, kaip čia tiems žiūrovams pasirodys: mes ten ir rėkaujame, ir juokiamės...
Įdomu bus išgirsti jų verdiktą. Primenu: laidą „Mano dievaitis“ žiūrėkite kiekvieną trečiadienį portale LRT.lt. Visi pokalbiai jau nufilmuoti, beliko kantriai laukti ir kas savaitę mėgautis vis nauja pašnekesio ir karaokės sesija.
Vilmanto Raupelio, E. Blažio, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar pati pasiilgote dainavimo? Kada paskutinį kartą lipote į sceną kaip dainininkė?
– Jei gerai pamenu, paskutinįsyk į sceną kabarojausi gal prieš kokius šešerius metus. Nors tų pavienių padainavimų įvairiuose projektuose būta. Netrukus vyks LRT Naujųjų metų žiburėlio filmavimai, kur su Vyteniu Pauliukaičiu trauksime drauge dainą.
Prisipažinsiu, kad dainavimą pastaruoju metu esu labai užmetusi… Tiesiog kiti dalykai ima viršų. Dar esu ir Kristijono, kuriam gegužę suėjo penkeri, mama!
Kita vertus, niekada nemaniau turinti supergerą balsą, todėl gal jau gana tų vidutinio kalibro dainininkų ir be manęs? Užsiimti kūryba man geriausiai pavykdavo tada, tai gyvenime nesisekdavo, o dabar aš tokia laiminga, kad turbūt negalėčiau suregzti nė vienos eilutės.
Su Merūnu irgi apie tai kalbėjomės. Jis taip pat sakė: kai užpuola dramos, konfliktai, tuomet atsiranda įkvėpimas kurti, bet kai tik ramus periodas: šeima, vaikai, nieko gero nebegali parašyti.
Kažkada dar buvo mintis kurti retro muzikos programą, bet aš nenoriu, kad žmonės man plotų už svetimą muziką. Būtų kur kas maloniau, kad man plotų už tai, ką pati sukūriau. Deja, šiuo metu to signalo iš viršaus nejaučiu, nors muzika mūsų namuose skamba itin garsiai.
Kristijonui labai patinka „Tili tili dūda“, na, o mudu su vyru esame dideli vinilinių plokštelių gerbėjai. Naujausias pirkinys – Monikos Liu gyvo garso koncertas su orkestru, išleistas vinilo formatu.
Kalbant apie dainavimą, mano Kristijonas idealiai pataiko į natą, puikiai atsimena daineles, kurias išmoko darželyje ar kurių klausosi namuose. (Tačiau gal čia atrodys kaip eilinės mamos pagyros savo vaikui?) Dažnai pagalvoju, kad reikėtų jį leisti į muzikos mokyklą, o po minutės ir vėl save stabdau: „Doviliuk, jei tau nepavyko, nedrįsk tų savo svajonėlių projektuoti į vaiką…“ Tačiau iš asmeninės patirties žinau, kad muzika žmogui duoda begalinę naudą, todėl, jei tik Kristijonas parodys bent menkiausią ženklą, nuvesiu jį dainuoti.
– Ar kalbinti dievaičiai, divos jums lengvai atsivėrė? Juk ir žvaigždžių liga, žinia, visi turbūt ne kartą sirgo?
– Aš ir pati savęs šito klausiau, bet nutiko keistas dalykas. Mūsų susitikimuose šį klausimą išspręsdavo… nostalgija. Dažnai pokalbį pradėdavau žodžiais: ar prisimenate? Ir tas žmogaus iššokimas iš šių dienų bėgimo padarydavo stebuklą – atverdavo visai kitokius jo prisiminimų klodus, kai atlikėjas dar buvo jaunas, bepradedantis karjerą…
Kita vertus, kalbindama žmones, stengiuosi nesuteikti jiems egzamino jausmo, įtampos (šitų dalykų labai nemėgstu ir pati). Bandau paklausti taip, kad jie jaustųsi patogiai, todėl kažkuriuo metu labai natūraliai įvyksta tas klik! Pašnekovas atsipalaiduoja tiek, kad kartais net imu galvoti, ar ne per giliai jo gyvenime kapstausi, ar vėliau jam pačiam bus patogu savų minčių klausytis.
Vilmanto Raupelio, E. Blažio, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
– Šeštadienių vakarais jau antrą sezoną vyksta smagus žinių, azarto ir pozityvios energijos žaidimas „Myliu Lietuvą“. Esate viena iš dviejų žodžio kišenėje neieškančių kapitonų, tad klausiu, iš kur tas šmaikštumas ir linksmumas?
– Oi, nežinau, nežinau… Gal tos laidos – tarsi kažkoks mano atsiplaidavimo būdas? Juk ne visi žiūrovai žino, kad kasdien turiu būti biure: esu atsakinga už didelės įmonės rinkodarą, todėl įtampos mano darbe tikrai netrūksta.
Kad ją sumažintų, visi turi kokių nors sau tinkamų kasdienybės paleidimo būdų. Kas eina sportuoti, kas – daryti ką nors kita, o aš, kaip matote, žaidžiu TV žaidimus. Ir tas momentas, kai per valandą pavirsti beveik princese: tave sušukuoja, padažo, gražiai aprengia ir dar leidžia pažaisti – yra kažkas vau!
Be to, neneigsiu: televizija turi savo žavesio. Kartą paragavus, sunku nuo jos pabėgti. Būna tokių dienų, kai filmuojamos iš karto trys laidos. Po jų jautiesi išsekusi, viską atidavusi ir aiškini sau, kad gal užteks jau tos televizijos ir filmavimų. Tačiau susitinkame užkulisiuose su V. Pauliukaičiu, patraukiame vienas kitą per dantį ir toliau pirmyn savo vagą varome!
– Šaunu, kad pati užsiminėte apie špilkavimąsi su V. Pauliukaičiu. Ar jūsų žodžių dvikovos – privaloma scenarijaus dalis, ar ginčų šou tarp dviejų kapitonų gimsta labai natūraliai?
– Mes abu norime, kad visiems aplinkui būtų smagu. Tad viskas čia išeina išties labai natūraliai.
Patikėkite, gatvėje mane nuolat stabdo žmonės ir dalijasi, kiek per tas „Myliu Lietuvą“ laidas prisijuokia, kiek įdomios informacijos sužino. Todėl išeina toks uždaras energijų mainų ratas, kuris mane dar neblogai ir įkrauna.
Vilmanto Raupelio, E. Blažio, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
– Tačiau ir pati niekada nesitaupote. Jei žaidžiate – tai iš visos širdies, jei dainuojate – tai iš visų plaučių...
– Tokia jau esu. Kažkuria prasme gal būtų lengviau, jei mokėčiau apsimesti, suvaidinti, šiek tiek pataupyti save. Tačiau ateini į laidos filmavimą ir kaskart tave ištaško begalinis azartas ir noras laimėti – nesvarbu, kad kartais prizas būna tik malkų maišas (kvatojasi).
Matai žmonių veidus studijoje, kurie ima tįsti žemyn vienai ar kitai komandai pralaimint… Arba koks įvyksta sprogimas, kai suki laimės ratą ir paskutinę akimirką laimi! Čia neįmanoma pasitaupyti. Kažkas šitame žaidime iš tiesų yra stebuklingo, nes olandai, pagal kurių formatą jis kuriamas, tą pačią laidą su tais pačiais vedėjais rodo jau šešioliktus metus.
Užsiimti kūryba man geriausiai pavykdavo tada, tai gyvenime nesisekdavo, o dabar aš tokia laiminga, kad turbūt negalėčiau suregzti nė vienos eilutės.
– O jei pasidaro liūdna? Žiūri socialiniuose tinkluose, kaip žmonės tarsi paukščiai išskrenda žiemoti į šiltuosius kraštus, o tu pakeli akis į dangų ir žinai, kad ištisus tris mėnesius matysi tą pačią jo cepelininę spalvą...
– Šia prasme aš esu visiška Beatos Nicholson stovyklos gerbėja, kuri sako, kad kaip nusiteiksi, taip ir bus. Man atrodo, kad bent aš tikrai neturiu kuo skųstis, net jei, užvertus galvą, tas dangus – cepelinų spalvos. Nes Lietuvoje nevyksta karas, mūsų šeimoje visi sveiki, abu su vyru turime darbus, mūsų buitis sutvarkyta, tad galime sau leisti pagalvoti ir apie kažkokius protui ir kūnui malonius dalykus.
Kai jaučiamės pavargę – tobulas receptas abiem yra jūra. Latvijos pajūryje turime susiradę tokį namuką, į kurį važiuojame tiek žiemą, tiek vasarą.
Dažnai lankome savo tėvus. Nuvarau į Pasvalį, pažiūriu į obelis, ką nors fiziškai padirbu – jau ir geriau! Jei dar ko nors trūksta – varau save į kiną, teatrą ar koncertą.
Kartais pagalvoju, kad gal su manimi kažkas nelabai gerai: juk daug moterų, merginų dabar į visokius moterų ratus vaikšto, į stovyklas važiuoja, papildus, grybus, šaknis vartoja… O man užtenka vyno su drauge, jūros su vyru ir sūnumi, žmonių, kurie stabdo gatvėje ir šiaip labai gražiai su manimi elgiasi.
Vilmanto Raupelio, E. Blažio, D. Filmanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.
– Dėl kurio iš „Myliu Lietuvą“ žaidimo prizų labiausiai kovotumėte: lašinukų, kaimiškos duonos, rūkytos dešrytės ar šakočio?
– Gardžiausias prizas man buvo šoninė, kurią žaidimui parūpino, matyt, koks šaunus ūkininkas. Ta lašinių ir raumenukų paltis buvo tokio dydžio, kad visiems paragauti užteko, net mano vyrui. Grįžau naktį po filmavimų visa nusikalusi, išsibadavusi, tad nieko nelaukusi kviečiau į virtuvę vyrą ir drauge kirtome tą šoninę su juoda duona taip, kad net ausys linko.
Smagi šio žaidimo dalis yra ne tik gardūs lietuviški prizai, bet ir žinios. Čia tiek daug naujų tarmiškų žodžių arba vietovių pavadinimų sužinai. Būna, važiuoju autostrada, garsiai juos skaitau ir deduosi į galvą, kad prireikus prisiminčiau.
– Kaip tik norėjau klausti, koks pats keisčiausias tarmiškas žodis, įkritęs praėjusį sezoną jums į atmintį?
– Vienareikšmiškai – šikavonė. Tegul lanko jus šikavonė! Kitaip sakant, sėkmė. Praeitą sezoną niekas šito žodžio neiššifravo, todėl šįmet jis ir vėl buvo ištrauktas į dienos šviesą. Ir vėl jo niekas neatspėjo. Tai dabar jau visam gyvenimui įsiminiau, kad šikavonė yra sėkmė, todėl linkiu daug šikavonės visiems LRT žiūrovams ir jūsų laikraščio skaitytojams!
(be temos)