Kai kam – šešta partija

Nauji politiniai dariniai ir vėl vilioja rinkėjus žadėdami dar nebūtą teisingą politiką, tačiau didelė dalis tų naujųjų viliotojų – visai ne nauji, o jau daug metų politikoje, tik vis migruoja iš partijos į partiją. Žodžiu, kaip sako patarlė, ta pati mergelė, tik kita suknelė. Kartais tos partijos būna ir visai negiminingos, nes svarbiausia – ne kokios jų idėjos, o kurioms tuo metu palankesnis politinis vėjas.

Ką tik paskelbtos naujienų portalo „Delfi“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos duomenimis, toks jis dabar labai palankus rinkimų debiutantei „Nemuno aušrai“ (NA). Kiek daugiau nei per pusmetį savo egzistavimo ji sugebėjo aplenkti visas kitas partijas, išskyrus socialdemokratus.

Į Seimo rinkimus naujokę vedantis Remigijus Žemaitaitis – jau trečios partijos pirmininkas. Apie ketverius metus vadovavo „Tvarkai ir teisingumui“ (TT), apie dvejus – „Laisvei ir teisingumui“ (LT), o nuo pernai lapkričio – naujai įsteigtai NA.

Tiesa, iš dalies tai tų pačių buvusių „tvarkiečių“ variacijos, tad „aušriečių“ sąrašo pradžioje yra daug buvusių TT ir LT narių. Tačiau kai kurie spėjo pabūti ir kitose partijose. Štai rinkimų sąraše iš karto po pirmininko – buvusi Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) viena lyderių, tituluota jos pirmininko Ramūno Karbauskio dešiniąja ranka Agnė Širinskienė. Praėjusią kadenciją ji pagarsėjo dar ir tuo, kad buvo pirmoji Lietuvos politikoje „išnuomota“ kitai frakcijai politikė: 2019 m. LVŽS ją „paskolino“ TT frakcijai, kad ši nesubyrėtų. Dabar ji savo politinę ateitį sako siesianti su „aušriečiais“.

Kaip rinkėjams suprasti, kas tai per partijos, jei jų sąrašuose – vaivorykštė, veikėjai – nuo vienos politinio spektro pusės iki visai priešingos?

Ketvirta sąraše įrašyta Šilutės politikė, eksmerė Daiva Žebelienė buvo „tvarkietė“, bet 2013 m. juos išmainė į socialdemokratus. Tačiau, nepraėjus nė metų, ji paliko ir juos. Interviu „Šilutės naujienoms“ anuomet ji argumentavo, kad palikti „tvarkiečius“ ją paskatino supratimas, jog šioje politinėje organizacijoje nėra jokios demokratijos. Tačiau pripažįsta ir buvusi naivi, patikėdama socialdemokratų pažadais apie galimą politinę perspektyvą. Anuomet ji tikino dabar jau sieksianti politinės veiklos, nereguliuojamos jokios politinės partijos. Tačiau štai ji ir vėl šliejasi prie partijos, šįsyk „aušriečių“.

Beje, minėtame interviu D. Žebelienė minėjo, kad jungtis prie socialdemokratų ją agitavo tuometis socialdemokratų pirmininkas Algirdas Butkevičius ir Seimo narys Artūras Skardžius. Socialdemokratų „agitatoriai“ paskui ir patys migravo. A. Butkevičius kandidatavo su  Žaliųjų, o dabar – su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“.

Su A. Skardžiumi D. Žebelienė – ir vėl partijos, tik jau kitos, bičiuliai. Jo partinių klajonių sąrašas įspūdingas: nuo 1998 m. jis priklausė Naujajai sąjungai, paskui – valstiečiams liaudininkams, 2011–2017 m. buvo socialdemokratas, 2017 m. po LSDP skilimo tapo „socialdarbiečiu“, po trejų metų prisijungė prie Darbo partijos (DP), o dar po dvejų vėl grįžo pas socialdemokratus, bet tik … keturioms dienoms, mat sakėsi supratęs, kad jie pasikeitę. Dabar jau šešto politinio uosto jis ieško pas „aušriečius“ ir šie jam maloniai suteikė dešimtą vietą sąraše.

Antrame NA dešimtuke – buvę „darbiečiai“ Seimo narys Aidas Gedvilas ir Mantas Stulgaitis, su „socialdarbiečiais“ kandidatavęs buvęs Mokesčių inspekcijos viršininkas Dainoras Bradauskas.

Prie NA šliejasi ir politikai, laimėję vietos rinkimus su visuomeniniais komitetais, o Seimo – su LVŽS, pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės tarybos „Vieningas Kaunas“ frakcijos nariai Aušra Papirtienė ir Gediminas Vasiliauskas.

Viražai: su „Taikos koalicija“ į politiką po dvylikos metų norinti grįžti R. Rutkelytė beveik prieš tris dešimtmečius buvo Centro sąjungos narė, paskui – konservatorė. Š. Mažeikos nuotr.

Ir ideologinės priešingybės

„Darbiečius“, „tvarkiečius“, LT galima laikyti giminingomis partijomis, o kai kurių, atsidūrusių „aušriečių“ sąrašo elite, politiniai viražai tikrai kontrastingi. Štai dabar NA pirmininko pavaduotojas Kęstutis Bilius rinkimuose yra atstovavęs ne tik LT, bet ir Liberalų ir centro sąjungai, Liberalų sąjūdžiui, Lietuvos laisvės sąjungai (liberalams). Radviliškietis Mantas Poškus yra kandidatavęs su konservatoriais, Saulius Bucevičius – ne tik su „darbiečiais“, bet ir su liberalais.

Į politiką pasišovęs grįžti vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos eksministras, buvęs parlamentaras Raimondas Šukys 1994 m. buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, paskui – jau Liberalų sąjungoje, vėliau – Liberalų ir centro sąjungoje. Tiesa, liberalų partijos tai skilo, tai jungėsi, tad kartais migracija buvo pusiau priverstinė. Tačiau štai praėjusiuose Seimo rinkimuose R. Šukys jau atstovavo Žaliųjų partijai. Dabar politinė vėtrungė besiblaškantį tarp partijų veikėją nukreipė į penktą jam partinę šeimą.

Ir iš politinės užmaršties

Naujas darinys Seimo rinkimuose – „Taikos koalicija“, į kurią buriasi Viktoro Uspaskicho vadovaujami „darbiečiai“, Mindaugo Puidoko – Krikščioniškosios demokratijos (LKDP) ir Irenos Stražinskaitės-Glinskienės – Žemaičių partijos.

Pats LKDP lyderis M. Puidokas į Seimą 2016 m. pateko su LVŽS. Tačiau nebaigęs kadencijos trenkė durimis ir nuėjo pas „darbiečius“, su kuriais vėl laimėjo Seimo nario mandatą. Tačiau kadencijos viduryje ir jų keliai išsiskyrė. Šiemet jis tapo LKDP lyderiu.

Kitas LKDP atstovas „Taikos koalicijoje“ – praėjusios kadencijos LVŽS atstovas Europos Parlamente (EP) Stasys Jakeliūnas. Tačiau šiemet į EP jis kandidatavo su Regionų partija (RP), o dabar Seimo nariu tikisi tapti su „Taikos koalicija“.

Sąraše – ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Valdas Tutkus, šiemet turėjęs ambicijų tapti prezidentu. Anksčiau jis jau bandė politinę laimę su „socialdarbiečiais“.

Prie M. Puidoko vadovaujamos partijos šliejasi į politiką po dvylikos metų grįžti nutarusi Rūta Rutkelytė. Prieš beveik 30 metų ji buvo Centro sąjungos narė, paskui – konservatorė. Tiesa, 2009 m. Tėvynės sąjunga nuo jos atsiribojo, kai kai ji Konstitucinį Teismą išvadino Vingių Jonu, gamtosaugininkų ir žaliųjų veiklą dėl saugomų teritorijų gynimo – terorizmu.

Bando susigrąžinti politinę karjerą ir buvęs Seimo vicepirmininkas Mindaugas Bastys, buvęs socialdemokratas, vėliau – „socialdarbietis“. 2018 m. jis buvo priverstas atsisakyti parlamentaro mandato, kai Konstitucinis Teismas paskelbė, jog jis sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją nuslėpęs savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika.

„Taikos koalicijoje“ kaip LKDP atstovas – ir advokatas Ryšardas Burda, anksčiau kandidatavęs ir kaip TT, ir kaip „Kartų solidarumo sąjungos-Santalkos Lietuvai“ atstovas.

Maršrutai: į politiką pasišovęs grįžti R. Šukys buvo Lietuvos demokratinėje darbo partijoje, Liberalų sąjungoje, Liberalų ir centro sąjungoje, o 2020 m. atstovavo Žaliųjų partijai. „Nemuno aušra“ jam jau penkta partinė šeima. J. Elinsko / BNS nuotr.

Ką tik prisijungę

Seimo rinkimuose Regionų partijos (RP) pavadinimu (anksčiau – „socialdarbiečių“) debiutuojantis sąrašas įrėmintas šeiminio dueto: pirmas – partijos pirmininkas Seimo narys Jonas Pinskus, paskutinė – Širvintų merė Živilė Pinskuvienė.

Pinskų šeima keliolika metų buvo Darbo partijos veikėjai, Ž. Pinskuvienė trumpai – net jos pirmininkė, bet 2017 m. pasitraukė ir perėjo pas „socialdarbiečius“. Tačiau 2019 m. paliko ir juos. Tada ji tikino, kad niekada gyvenime negrįžta atgal, eina tik į priekį, bet vis dėlto vėl prisijungė prie buvusių „socialdarbiečių“.

Pristatydama RP sąrašą Ž. Pinskuvienė gyrė, kad jo lyderiai – politikai, pelnę žmonių pasitikėjimą. Tik tie nuopelnai bent jau iš dalies priskirtini partijoms, kurios juos anksčiau atvedė iki valdžios mandatų. Štai antras RP sąraše – parlamentaras Andrius Palionis, anksčiau buvęs socialdemokratu. Trečia – Seimo narė Laima Vyskupaitytė-Mogenienė, 2004 m. rinkimuose atstovavusi Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungai, po kelių pervardijimų tapusiai LVŽS, su kuria politikė ir pateko į Seimą, bet ją paliko ir prisijungė prie „Vardan Lietuvos“. Tačiau metė ir šią partiją, dabar nutarusi kandidatuoti su regionininkais. Kitas buvęs „valstietis“ ir buvęs demokratas Seimo narys Zenonas Streikus spėjo dar pabūti ir socialdemokratu.

Ketvirtas RP sąraše parlamentaras Andrius Mazuronis 2006–2015 m. jis buvo „tvarkietis“, 2015–2019 m. – Liberalų sąjūdžio narys, paskui – „darbietis“ ir net šios partijos pirmininkas, kandidatas šiemečiuose prezidento rinkimuose. Juose fiasko patyręs ir dėl tolesnės partijos ateities su partiečiais bendros kalbos neradęs politikas prisišvartavo ketvirtame politiniame uoste. Kita buvusi „darbietė“ Seimo narė Vaida Giraitytė-Juškevičienė – sąraše šešta.

Devintas sąraše Antanas Vinkus 2016 m. į Seimą kandidatavo su socialdemokratais. 2017 m. iš partijos pašalintas, kai nepakluso partijos nurodymui trauktis iš valdančiosios koalicijos Seime. 2020 m. Seimo nario mandatą jis jau laimėjo su „valstiečiais“. Tačiau metė ir juos, kadencijos pabaigoje prisijungęs prie RP frakcijos, o dabar su šia partija vėl sieks Seimo nario mandato.

Pusė RP pirmojo dešimtuko – ką tik prie jų prisišlieję buvę kitų partijų nariai, tad akivaizdu, kiek mažai politiškai verti ar kiek mažai RP elito vertinami kiti jų pačių partijos nariai.

Regionų partijos sąrašo pirmame dešimtuke – ir kiti politiniai klajūnai, bet prie šios partijos prisijungę jau anksčiau. Vytautas Kamblevičius buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos narys, 1994 m. tapo Lietuvos valstiečių partijos nariu, paskui – DP, TT, o 2020 m. kandidatavo su „socialdarbiečiais“.

Dešimtuką užbaigiantis Linas Memys pernai savivaldybių tarybų rinkimuose dar buvo Žaliųjų partijos atstovas, jų buvo net iškeltas kandidatu į Mažeikių rajono merus. Šiemet į EP rinkimuose jis jau bandė patekti su RP.

Daugelis į partijas buriasi ne apie idėjas, o apie konkrečius politikus. Kai nusivilia vienu, eina paskui kitą. Arba kaip kokioje akcijų biržoje sveria, kieno vertė kyla, ieško, su kuo labiau apsimoka kandidatuoti.

Ir toliau sąraše mirga anksčiau su kitomis partijomis turėję sasąjų veikėjai. Kristupas Krivickas kandidatavo su Centro partija-tautininkais, Centro partija, Eduardas Šablinskas – ir su Naująja sąjunga (socialliberalais), ir su socialdemokratais, yra buvęs ir Lietuvos komunistų partijos nariu.

Jungtinė vaivorykštė

LVŽS šįsyk kandidatuos jungtiniu sąrašu su šiemet prezidento posto siekusio Igno Vėgėlės komanda. Skelbta, kad jame – trys merai, beje, visi jau buvę susisieję su kitomis partijomis, ir visas būrys praeities politikų. Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis yra kandidatavęs ir kaip liberalas, ir kaip „socialdarbietis“, Visagino – Erlandas Galaguzas kaip Lietuvos laisvės sajungos (liberalų) atstovas, Kazlų Rūdos – Mantas Varaška, buvęs socialdemokratas, šiais metais į prezidentus ketino kandidatuoti remiamas RP, bet, kaip jis pats sakė, parama buvo apsimestinė.

Buvęs Seimo narys advokatas Rimas Andrikis mandatą buvo laimėjęs su „tvarkiečiais“, praėjusiuose rinkimuose kandidatavo su partija „Lietuva – visų“, į EP – su visuomeniniu rinkimų komitetu „Prezidento Rolando Pakso judėjimas“. Valdas Vasiliauskas – taip pat buvęs parlamentaras, juo tapęs su „darbiečiais“ ir „Drąsos keliu“, dabar atstovauja partijai „Lietuva – visų“.

Sąraše – ir buvęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas Adas Jakubauskas, dar 1996 m. kandidatavęs kaip Respublikonų partijos atstovas, o dabar savivaldybių tarybų rinkimuose – jau kaip „valstiečių“ kandidatas. Buvęs krepšinio treneris Antanas Sireika lig šiol politinės karjeros siekė su socialdemokratais. Dešimtuką užbaigiantis galiūnas Žydrūnas Savickas jau spėjo pabūti Liberalų sąjūdžio, Liberalų ir centro sąjungos, RP atstovu.

Įvertino: M. Baltrukevičiaus įsitikinimu, politinė migracija daugiau pasako apie mūsų partinės sistemos būklę nei apie pačius politikus. V. Balkūno / BNS nuotr.

Rodo sistemos būklę

Politinių perbėgėlių yra visose partijose, ne išimtis – ir didžiosios. Kartais ir neprašauna. Štai Dovilė Šakalienė 2016 m. į Seimą atėjo kaip nepartinė LVŽS sąrašo narė. Po pusmečio ji pasijuto esanti liberalė. Neprireikė nė tiek, kad suprastų, jog ir čia ne jos vieta: nuėjo pas socialdemokratus, pritapo ir šiuo metu yra tarp jų elito.

Vis dėlto ką tai sako apie politikus, jei jie migruoja iš partijos į partiją? Kaip rinkėjams suprasti, kas tai per partijos (kad ir NA ar RP), jei jų sąrašuose – vaivorykštė, veikėjai – nuo vienos politinio spektro pusės iki visai priešingos?

Pasak Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotojo analitiko Mato Baltrukevičiaus, partijos, kurios yra naujos ar neturi labai stiprių pozicijų, kartais daro kompromisus ir bando pritraukti kokį nors žinomesnį statusą visuomenėje turinčių žmonių, bet kartais ir prašauna pro šalį.

Šįsyk bandoma pritraukti nemažai jau politinėje pensijoje esančių žmonių.

„Pasikviesdami politikoje kažkada dalyvavusius asmenis partijos dažnai juos pervertina, nes tie, kurie visuomenei patrauklūs kaip politikai, paprastai išlieka Seime ar savivaldoje. Pritraukti žmogų, kuris daug metų nebe politikoje, kažin ar laiminti strategija. Daugiamandatėje apygardoje labiau turi įtaką, kas yra lyderis ir visuomenei patrauklus idėjų rinkinys, o vienmandatėse politiškai muštos kortos retai gali atnešti gerą rezultatą“, – mano M. Baltrukevičius.

Žinoma, laiminčiose partijose daugiau stabilumo, o didžioji migracija vyksta nesėkmingose. M. Baltrukevičius tam turi paaiškinimą: „Jei partijai pavyksta užsitikrinti valstybinį finansavimą, tai įneša stabilumo, jei ne – kiek žmonės gali tempti projektą? Vieniems rinkimams entuziazmo užtenka, antriems – jau sunkiau, toliau – dar sunkiau. Partijoms labai svarbu perkopti 2 proc. barjerą, kurį įveikus ji jau gali gauti valstybės finansavimą, nes pagal dabartinį modelį, kad ir kokių būtų turtingų partijų lyderių ar narių, galimybės mesti resursus į partiją ribotos.“ Dabar valstybės dotacijas rinkėjų balsais užsidirbę pusė – dvylika iš 24-ių partijų.

Vis dėlto, M. Baltrukevičiaus įsitikinimu, politinė migracija daugiau pasako apie mūsų partinės sistemos būklę nei apie pačius politikus. „Kiek Lietuvoje turime partijų, kurių narius vienija labai konkrečios idėjos ir už kurias balsuojame pirmiausia turėdami galvoje jų idėjas, o ne lyderius?“ – retoriškai klausia politologas. Jo vertinimu, tokios yra TS-LKD, Laisvės ir Žaliųjų partijos, Nacionalinis susivienijimas. Jam nesinorėtų prie kitokių priskirti ir Liberalų sąjūdžio, bet eiliniam žmogui sunku pasakyti, kokios pagrindinės jų idėjos. Kažkada jų šūkis buvo „Sveiko proto dešinieji“, bet realiai jų ilgaamžiškumo ir politinės sėkmės paslaptis – būti centristais. Kai esi centristas, kartais gali pasirankioti balsų iš tų, kurie nėra radikalūs ir nusivylę savo ankstesniais pasirinkimais. LVŽS, M. Baltrukevičiaus vertinimu, taip pat turbūt galima priskirti prie ganėtinai programinių partijų, nes gana aišku, ką gauni, jei už juos balsuoji, – vertybinį konservatyvumą. Tačiau kartu LVŽS – ir labai aiškaus lyderio partija, taigi dviejų partijų tipų hibridas.

„Grynai idėjinių partijų turime mažai. Net ir socialdemokratai – sena programinė partija – dabar nelabai sugeba save konstruoti per idėjų prizmę; lyderystės, idėjine prasme – ir ten krizė, nors jie ir yra visuomenės apklausų lyderiai. Daugelis į partijas buriasi ne apie idėjas, o apie konkrečius politikus. Kai nusivilia vienu, eina paskui kitą. Arba kaip kokioje akcijų biržoje sveria, kieno vertė kyla, kieno mažėja, ir ieško, su kuo labiau apsimoka kandidatuoti. Dažnai šie faktoriai ir nulemia migraciją tarp partijų“, – mano M. Baltrukevičius.

Vis dėlto senos demokratijos šalyse partinės migracijos mažiau. Pasak politologo, Europos šalys apylygiai pasidalijusios, ar galima reitinguoti sąrašus, ar ne, o jei jie uždari, poreikis vilioti įžymius žmones mažesnis, nes vis tiek lemia bendra dinamika ir kas yra keli partijos lyderiai, kurie ir traukia visą garvežį. Nedaug kur yra ir tokia sistema kaip mūsų, kad visa šalis – viena daugiamandatė apygarda, kitur – daugiau regioniniai sąrašai, tad ir nacionaliniuose rinkimuose regioninis lygmuo svarbesnis.