Mažo Baltarusijos miestelio - Choinikų gyventojai užsėmę kasdieniais reikalais ir ne per daugiausiai domisi tarptautine padėtimi, bet avarija atominėje elektrinėje Japonijoje atgaivino slogius Černobylio zonos gyventojų atsiminimus.

"Aš labai užjaučiu japonus, labai išgyvenu", - sako pensininkė Olga Akulenko.
"Tai baisi bėda, baisi nelaimė. Mes išgyvenome tai prieš 25-erius metus", - sako pensininkė, kuri evakavosi iš Tulgovičių kaimo po sprogimo Ukrainos atominėje jėgainėje 1986 metų balandžio 26 dieną.

Radioaktyvūs išmetalai uždengė 23 procentus tada dar sovietinės Baltarusijos teritorijos, bet valdžia ilgai slėpė informaciją apie katastrofą, o po to - apie jos mastą. Išmetalų pateko į Ukrainą ir Lenkiją, bet didžioji dalis Europos per stebuklą išvengė užkrėtimo.

Savo gyvenamąsias vietas paliko 24 tūkst. baltarusių š 92 kaimų.

1988 metais gyventojų paliktose teritorijose buvo įsteigtas Polesės radiacinis ekologinis draustinis. Jis aptvertas spygliuota viela, ir patekti ten galima tik gavus leidimą ir lydint girininkų.

Už spygliuotos vielos - vešlūs laukiniai augalai.

"Dabar čia džiunglės. Kai žmonės išėjo - ėmė smarkiai augti... Pavasarį, kai viskas išsiskleis, namų iš viso nebebus matyti", - sako 56-erių Grigorijus Kotas, vietos girininkijos vairuotojas ir ekskursijų vadovas. Kai kurie namai apleistame kaime taip tankiai apaugo medžiais, kad prie jų negalima prieiti.

Voroteco kaime prieš 25 metus gyveno daugiau nei 300 žmonių; čia buvo mokykla, parduotuvė ir klubas. G.Kotas paliko Vorotecą 1986 metų rugpjūtį, su antrąja persikėlėlių banga. Bet dabar jis tik už 15 kilometrų nuo gimtojo kaimo - Choinikuose.

Tik kartą per metus, per Atvelykį, kai pagerbiamas mirusiųjų atminimas, "zonoje" galima laisvai lankytis. Vietos kapinės, kuriomis rūpinasi jėgeriai, atrodo labiau prižiūrėtos nei išmirę kaimai.

"Seni žmonės, kurie anksčiau čia gyveno, dažnai pareiškia valią, kad juos palaidotų gimtajame kaime, kur palaidoti jų giminaičiai", - pasakoja draustinio vedėjas Jevgenijus Kravčenka.

Būrelis stirnų pereina kelią, o už 20 metrų nuo jo ganosi briedžiai, nebijodami retų čia automobilių.

"Žmonės išėjo, ir gamta atsiima savo Ten, kur buvo laukai - dabar pelkės, kaimų vietoje užaugo miškai", -pasakojo medžiotojas Grigorijus Sysa.

1996 metais į draustinę buvo atvežti 16 stumbrų iš Belovežo girios, jų dabar čia jau 76. Pasak G.Sysos, per 25 metus įvairių gyvūnų skaičius zonoje išaugo kelis kartus. Dabar draustinėje gyvena 1 700 briedžių, 700 stirnų, maždaug 2 000 šernų ir 250 vilkų, jau įkyrėjusių ūkininkams už draustinio ribų.

"AMERIKA KAŽKĄ KALBA"

Antrajai persikėlėlių bangai pasisekė daugiau: išvažiuojantiesiems leido pasiimti turtą ir iš karto davė būstus. Bet 30 kilometrų zonos gyventojai, kurie buvo evakuoti skubiai ir priverstinai, suspėjo pasiimti tik pinigus ir dokumentus.

"Milicija, kareiviai važinėjo su sirena po kaimą, šaukė: "Išeik!". Jie su sirena po kaimą duodasi, rėkia, šunys plėšosi. Tai buvo siaubas. Į autobusus, sodino visus be nieko, kaip stovi", - pasakojo 73-ejų metų Makaras Krasovskis, išvežtas tada iš Pogonojės kaimo.
Valdžia tikino, kad po trijų dienų bus galima sugrįžti.

Tuo tarpu į tuščius kaimus buvo atsiųstos specialios komandos, kurio sunaikino naminius gyvulius.

"Važinėjo speciali brigada. Šaudė šunis, nuodijo vištas, žąsis, antis. Viską sunaikino, o sutvarkyti, tai nesutvarkė. Smarvė, musės", - prisimena M.Krasovskis.

Japonijos valdžią ir energetikus tarptautinė bendrija smarkiai kritikuoja, kad Tokijas nepakankamai pateikia informacijos apie avariją atominėje jėgainėje Fukušimoje, o apie Černobylio katastrofą nežinojo beveik niekas nei pasaulyje, nei Sovietų Sąjungoje.

"28 dieną tyla, 29-ąją - tyla, 30-ąją - dirbame. Tik Gegužės 1-ąją pradėjo išvežti vaikus. Žmonės ėjo, klausinėjo, kas atsitiko, o viršininkai šaukė, kad reikia dirbti", - pasakoja M.Krasovskis.

Pranešančių pasauliui apie tai, kas vyksta, Vakarų radijo balsų nebuvo girdėti "už geležinės uždangos".

"Amerika kažką kalba - tai slopina. O čia muzika groja, viskas gerai. Reikia dirbti, sako", - sakė M.Krasovskis.

Apie tai, kas vyksta, žmonės spėliojo iš nerimą keliančių netiesioginių požymių.
"Iki šiol matau vaizdą: karinės mašinos važiuoja srautu, skraido sraigtasparniai kaip kare. Čia tik kvailys nesuprastų, kad atsitiko kažkas nepaprasta", - prisimena draustinio vadovas J.Kravčenka.

Informacijos stygius kėlė gandus ir baimes.

"Mums ketverius metus gyventi davė. Man tada buvo 48-eri. Kaip išdrįsti suprasti, kad liko ketveri metai? Rankos nusviro", - sako M.Krasovskis.

Bet kai kurie spjovė ir pasiliko nelaimės zonoje. Ivanas Šamionokas nepaliko už 68 km nuo katastrofos vietos esančių Tulgovičių, kur gyvena dar apie trisdešimt pensininkų.

I.Šamionokas laiko kelias kiaules, karę, arklį ir mano, kad radiacijos kenksmingumas perdėtas.

"Aš pasakiau: jeigu mirsiu, tai savo tėviškėje. O išėjo, kad kiti, kurie išvažiavo - tie mirė, o aš gyvenu. Jie bijojo, todėl ir mirė. O aš nebijau", - sako 86 metų Černobylio liudininkas.