Tikriausiai nuo pat 1990-ųjų blokados Lietuvoje prasidėjusios kalbos apie energetinę nepriklausomybę tęsiasi iki šiol. Energetika – tikriausiai didžiausias mūsų šalies iššūkis.

Surakinti energetikos grandinėmis

„Pagrindinis energetinis iššūkis nepasikeitė – energetinė priklausomybė nuo vienintelio ir didžiausio išorinio energijos tiekėjo. Mes formuojame savo energetikos politiką pagal jį, bet kol kas apčiuopiamesnių rezultatų nebuvo pasiekta – mes esame priklausomi. O iš to jau kyla visi kiti iššūkiai. Apie tai daug kalbame, užimame vienokią ar kitokią poziciją, tačiau tikslo dar nepasiekėme“, – leidiniui „Verslas. Lyderiai 2013“ teigė buvęs energetikos viceministras, o dabar nepriklausomas energetikos ekspertas Romas Švedas.

Skaičiuojama, kad Lietuvai reikia 10 TWh/m elektros ir apie 3 mlrd. kub. metrų dujų per metus. Tai nelabai daug, palyginti su kitomis pasaulio valstybėmis, tačiau didžiausia problema, kad nė vieno poreikio Lietuva negali patenkinti pati. Vien už dujas į Rusiją 2009–2011 m. iškeliavo 2,8 mlrd. litų.

Dujų Lietuva gauna tik iš vieno šaltinio – Rusijos milžino „Gazprom“, o uždarius Ignalinos atominę elektrinę didžioji dalis elektros importuojama taip pat iš rytinės kaimynės. Vis dėlto blogiausia, kad Lietuva moka vieną didžiausių kainų už energetikos išteklius ir iš esmės yra priklausoma nuo vieno šaltinio, kuris, kaip parodė tiek mūsų, tiek kitų šalių patirtis, sunkiai prognozuojamas arba greičiau energetikos išteklius vertina kaip politinę priemonę.

Be to, visą nepriklausomybės laikotarpį energetikos problemos (tiek kalbant Lietuvos mastu, tiek kurio nors miesto šilumos tiekimo klausimu) buvo ir yra labai politizuotos.

Nepamatuotos ambicijos

Praėjusi Vyriausybė ėmėsi ambicingų energetikos projektų. Išjudino elektros tiltų su Švediją ir Lenkija projektus, suplanavo Klaipėdos suskystintųjų dujų terminalą ir beveik susiderėjo su japonų „Hitachi“ koncernu dėl Visagino atominės elektrinės statybos.

„Buvusios Vyriausybės veiklą vertinu neblogai – buvo susikoncentruota į didelius energetikos projektus, nors buvo šiek tiek pamiršti tokie buitiniai reikalai, kaip šilumos ūkis ar atsinaujinanti energetika ir jos efektyvumas“, – kalbėjo Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas ir Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos direktorius Martynas Nagevičius.

Vis dėlto jis, kaip ir daugelis energetikos ekspertų, neskuba ploti buvusiai Vyriausybei.

„Per daug dėmesio skirta didiesiems projektams, o didelių klaidų nebuvo padaryta, nes, sakykime, nieko nebuvo padaryta. Pavyzdžiui, Šilumos ūkio įstatymo pataisas būtų galima pavadinti klaida – dabar išėjusi ES Energijos efektyvumo direktyva teigia, kad kaip tik viskas turi būti priešingai, t. y. šilumos tiekėjai įpareigojami rūpintis efektyvesniu energijos vartojimu pastato viduje. Ko gero, nuėjome kita kryptimi“, – klaidas vardijo M.Nagevičius.

Iki šiol neatsakyta, kiek ambicingi projektai ekonomiškai apsimoka (ar net pakeliami Lietuvos ekonomikai) ir yra orientuoti į ateitį. Jie taip pat kelia daug klausimų energetikams, kuriuos buvusi Vyriausybė iš esmės išstūmė į užribį, o į jų vietą pastatė vadybininkus. Be to, buvusios Vyriausybės nesugebėjimas ar net nenoras kalbėtis su gyventojais šia tema ne tik nesuteikė pasitikėjimo šiais planais, bet ir iš dalies juos sužlugdė (nesėkmingas referendumas dėl Visagino atominės elektrinės).

Kitas klausimas, ar buvusi Vyriausybė nuo to galo ėmėsi spręsti problemą? Nes didžiąją dalį energijos suvartoja visų rūšių šildymas (apie 2,5 mln. t naftos ekvivalento), o ne elektros energija (iki 1 mln. t. naftos ekvivalento) ar transportas (per 1,3 mln. naftos ekvivalento).

Pasak prof. Jurgio Vilemo, konservatorių Vyriausybės energetikos strategija buvo labiausiai politizuota iš visų iki šiol buvusių. T. y. jai paremti reikalingi argumentai buvo sąmoningai pritempti, kad pateisintų užsibrėžtus politinius tikslus.

Rezultatas arba situacija šiandien – tiek gyventojai, tiek verslas priversti apmokėti didžiules sąskaitas. T. y. žmonės išleidžia didžiąją dalį savo pajamų sąskaitoms apmokėti, mažėja vartojimas, o verslas dėl brangių energetikos išteklių praranda konkurencingumą.

„Vienareikšmiškai dabar skausmingiausias – šilumos ūkis. Tai matyti net iš gyventojų nuotaikų. Čia ir didžiausi mokėjimai, ir didžiausios sąskaitos, ir didžiausias energijos suvartojimas. Tai daro didžiausią įtaką šeimų biudžetui“, – teigė M.Nagevičius.

Verslo pažeidžiamumas didėja

Lietuvos pramonininkų konfederacija kaip vieną pagrindinių šalies ateities iššūkių taip pat įvardija energetiką. Pasak pramonininkų, energetika turi būti prognozuojama su aiškia kryptimi, būtina mažinti energijos sąnaudas ir pagaliau įgyvendinti energetikos programą ne tik popieriuose.

Tai patvirtina ir konsultacinių paslaugų bendrovės KPMG atliktas tyrimas „Lietuvos verslo pažeidžiamumas energijos išteklių kainų pokyčiams“. Daugiausia pelno atnešantys verslo sektoriai energetikos ištekliams išleidžia santykinai didžiausią sąnaudų dalį. Per pastaruosius metus degalų kainos augo 20 proc., elektros ir šilumos kainos – po 12 proc., o verslo sąnaudos energijos ištekliams didėjo net 61 proc. Tyrimo išvadose teigiama, kad per metus įmonių galimas negautas pelnas beveik padvigubėjo, o verslo energetinis pažeidžiamumas padidėjo.

Dabartinė Vyriausybė nuo pat kadencijos pradžios deklaravo, kad jos prioritetas bus energetika. Energetikos ministerija sudarė darbo grupę, kuri turėtų peržiūrėti energetikos strategiją ir sudėlioti prioritetus.

„Šiai Vyriausybei palinkčiau įgyvendinti šį iššūkį – išspręsti energetinės priklausomybės klausimą. Vyriausybei reiktų nepasiklysti tarp energetikos saugumo politikos tikslo suvokimo ir energetikos politikos įgyvendinimo priemonių. Reiktų sukurti realią energetikos rinką, kad ji pradėtų realiai veikti tiek elektros sektoriuose, tiek dujų sektoriuje“, – kalbėjo R.Švedas.

Pasak jo, elektros sektoriuje jau daug nuveikta, bet situacija dėl dujų visai kitokia. T. y. dominuoja vertikaliai integruota monopolija ir Lietuva yra absoliučiai priklausoma nuo vienintelio tiekėjo.

„Linkėčiau suskaidyti tas monopolijas ir sukurti alternatyvius dujų šaltinius. Kalbant apie skalūnines dujas, derybose kol kas žengti žingsniai, vedantys į priešingą pusę nuo mūsų tikslo“, – pabrėžė R.Švedas.

Lietuvos energetikos DNR

M.Nagevičius siūlo atsižvelgti į Europos patirtį ir užsibrėžtus energetikos tikslus: „Siūlyčiau eiti ten, kur eina didžioji dalis Europos ir daugiausia dėmesio skirti energijos efektyvumui didinti bei vietos energijos ištekliams naudoti.“

Tiek energetikos ekspertai, tiek ekonomistai atkreipia dėmesį ir į kitą problemą, su kuria susiduriama energetikos sektoriuje, – nesugebėjimą sėkmingai baigti projektus.

„Kitas palinkėjimas – efektyvus projektų valdymas. Tai Lietuvos bėda. Šalis turi problemą, kai bendradarbiauja viešasis ir privatusis sektorius. Linkėčiau, kad tokio bendradarbiavimo daugėtų ir kad jis būtų grįstas skaidriais principais. Didieji pasauliniai projektai įgyvendinami būtent taip“, – kalbėjo R.Švedas.

Taip pat negalima pamiršti vietos išteklių, kaip tai beveik padarė buvusi Vyriausybė. T. y. būtina atsižvelgti į mūsų šalies energetikos DNR kodą – Lietuvoje nėra iškastinių energetikos išteklių, juolab šios srities pramonės, kuri užtikrintų žmonių užimtumą ir pajamas. Biokuro naudojimas ne tik koreguoja galutinio produkto, pavyzdžiui, šilumos kainą, nes pats biokuras yra kelis kartus pigesnis nei, tarkim, dujos. Be to, pereinant prie biokuro mažinamas gamtos užterštumas, įgyvendinami Lietuvos įsipareigojimai ES, kuriamos darbo vietos, atnešami pinigai neišeina iš šalies ir lieka jos ekonomikai.