Prakeiktieji pašalpų gavėjai, besistatantys namus ir perkantys sau limuzinus. Štai kas griauna šalies ūkį, štai kas tuština Tėvynės iždą. Būtent taip galima suprasti pastarosiomis savaitėmis kaip iš gausybės rago pasipylusius valdžios vyrų ir moterų viešuosius komentarus.

Nežinau kaip jūs, tačiau aš tuo visai nesistebiu, nes nėra nieko paprasčiau kaip primesti kaltę mažiausiai apsaugotai socialinei grupei ir taip nusiimti atsakomybę už ilgametes socialinės problemas.

Nieko naujo tame nėra. Prieš ketverius metus I. Šimonytė ieškojo „šešėlinio“ milijardo smulkiųjų, o tiksliau – smulkiausiųjų verslininkų kišenėje. Ar rado? Anaiptol. Maža to, anuometinė valdžia, viena ranka spausdama syvus iš prekybininkų ir amatininkų, o kita didindama akcizus, padidino tikrąjį kriminalinį „šešėlį“. Būtų įdomų palyginti, kiek pajamų valstybė gavo iš griežtesnio smulkiausiųjų verslininkų apmokestinimo ir kiek tuo pat metu prarado dėl, švelniai tariant, neprotingų akcizų.

Bet šiandien norėčiau pakalbėti ne apie smulkiuosius verslininkus, ne apie pašalpas ir net ne apie naują Didžiosios Britanijos „žvaigždę“, į kurios tikrą ar tariamą pavyzdį baksnoja ir pašalpų priešininkai, ir šalininkai.

Ko gero, visi puikiai suprantame, kad pašalpa – tai laikina socialinės apsaugos forma, kuri negali tapti ilgamečiu pragyvenimo šaltiniu. Suprantame ir tai, kad norint, jog pašalpų „katile“ atsirastų pinigai, kažkas turi juos į tą katilą įdėti. Štai čia mes ir prieiname įdomiausią klausimą: kas tie įdedantys ir kodėl tiek daug pinigų skiriama „katilo“ prižiūrėtojams?

Tikiuosi sutiksite, kad į gerovę veda vienintelis kelias – realaus ūkio sektoriaus plėtra. Taip,  apsėsti „laisvosios rinkos“ idėjų bandė įrodinėti, kad galima gyventi iš vadinamojo „finansinio sektoriaus“, tačiau po Islandijos įvykių šios kalbos pritilo, todėl negaiškime laiko neigdami absurdiškus kraštutinių liberalų teiginius.

Būtent realusis ūkio sektorius neša ant savo pečių visą krūvį, o kai jis pasidaro nepajėgus išlaikyti visą dotuojamą antstatą – matome labai tipinius sprendimus. Pirmasis sprendimas – didinti mokesčius, antrasis – mažinti išlaidas dotuojamo antstato išlaikymui. Atleiskite, kad rašau elementarius dalykus, tačiau bendravimas su ekonomika mažiau besidominčiais piliečiais parodė, kad bendras padėties suvokimas menkas. Netikite? Pasižiūrėkime į kai kuriuos rinkiminius partijų, už kurias buvo masiškai balsuojama, pažadus. 5 600 Lt atlyginimas, 1 800 Lt „minimumas“, 1 000 Lt dydžio pašalpos ir t.t. Argi tai ne įrodymas, kad politikai tiesiog išnaudoja menką piliečių išprusimą? Neabejotinai.

Bet grįžtame prie realaus ūkio sektoriaus. Kad jis augtų, reikia, kad jame kažkas dirbtų. Ir ne šiaip dirbtų, o kurtų brangius produktus. Na, juk pigia darbo jėga mes negalime konkuruoti nei su kinais, nei su indais, nei su vietnamiečiais. Ir čia susiduriame su pirmuoju paradoksu. Šalyje, kurioje oficialus bedarbių skaičius perkopė 15 procentų, kaip aiškėja, nėra kam dirbti. Ne, ekonomistai, juristai ir „verslo vadybininkai“ niekur nedingo. Maža to, jų gretos kasmet vis pasipildo. Tačiau pabandykite surasti šiuolaikinių metalo apdirbimo staklių operatorių, profesionalą suvirintoją, jauną maisto ar siuvimo pramonės technologą. Turėsite didelių problemų.

Kas nesusidūrė su realia padėtimi pramonėje, tas net nežino, kad kvalifikuotam jaunam specialistui nėra nė menkiausios būtinybės emigruoti. Rimtą šiuolaikinę įrangą įvaldžiusių  darbininkų atlyginimas seniai siekia kelis tūkstančius litų. Įmonės, nerasdamos reikiamų darbuotojų, mielai imasi pačios mokyti žmones „iš gatvės“. Žinoma, kalbu apie profesionalus, o ne apie tuos, kurių gebėjimai nepažengę toliau už „galiu kasti, bet galiu ir nekasti“.

Lietuvos tragedija ta, kad per 22 metus buvo iš esmės sunaikintas profesinis paruošimas – tiek žemesnės darbininkų grandies, tiek ir viduriniosios (technologų, konstruktorių). Teisingai, kol buvo dar tarybiniais metais paruoštų specialistų perteklius, o pramonė virto griuvėsiais – problemos nebuvo. Bet kai senoji karta pasitraukė iš darbo rinkos ir atsirado naujos įmonės su visiškai naujomis technologijomis, tada patekome į keblią padėtį.

Vėl būsiu atviras ir pasakysiu tai, apie ką viešai nedrįstama kalbėti. Masinis aukštojo mokslo „biznis“, kuris konvejerio principu pigiai rengia aukštosioms mokykloms ypač pelningus specialistus, yra absoliutus blogis. Tik kas iš politikų išdrįs mesti pirštinę rektorių ir privačių aukštųjų mokyklų savininkų cechui? Kas išdrįs bent dalį milijonų, skirtų būsimiems darbo biržos klientams paruošti, skirti paklausių darbininkiškų profesijų specialistų rengimui? Norėčiau tikėti, kas tokie politikai atsiras, tačiau žinodamas, kokią didelė įtaką turi iki milžiniškų mastų išsipūtusi vadinamoji „akademinė bendruomenė“, labai tuo abejoju. O ir ar norės jaunimas tapti ne juristais ir vadybininkais, o suvirintojais ir šaltkalviais?

Aš dar savo akimis spėjau pamatyti šalį, kurioje, kaip buvo deklaruojama, darbininkai yra privilegijuotoji klasė. Bet kažkodėl puikiai prisimenu, kad jau nuo pradinės mokyklos mokytojai gąsdindavo: „Nesimokysi – išsiųsime į PTM ir eisi dirbti į gamyklą“. Dažnai skambėdavo profesinių mokyklų moksleivius paniekinamai apibūdinantis terminas – pėtėušnikai (kilęs nuo rusiško PTM trumpinio), kuris reikšdavo ir kvailį, ir chamą, ir smulkų chuliganą.

Darbininko sąsajos su primityvia, tik juodą darbą dirbti sugebančia būtybe kapitalizmo laikais tik sustiprėjo. Pirmiausia dėl to, kad griūvant gamykloms žmonės buvo priversti dirbti už skatikus vergiškomis sąlygomis. O vargas, kaip žinome, žlugdo žmogų kaip asmenybę. Antra, išnykus darbuotojų apsaugos mechanizmams paprasti darbininkai ilgus metus buvo nebaudžiamai išnaudojami. Iš šiandien mes vis dar gyvename darbuotojų beteisiškumo sąlygomis, tačiau bent jau matome pagerėjimą, ir šis pagerėjimas, beje, pastebimas ten, kur dirba kvalifikuoti darbuotojai. Kuomet darbdavys neranda darbininko nei už pusantro, nei už 3 tūkstančius, jie priverstas su juo elgtis pagarbiai.

Atskira kalba apie medijų formuojamą darbininko įvaizdį. Tai, ką mes tradiciškai matome filmuose ir serialuose, yra vadinamosios „amerikietiškos svajonės“ projekcija. Joje dominuoja sėkmingi advokatai, laime spinduliuojantys didelių biurų darbuotojai, brokeriai ir makleriai. Tokių filmų prisižiūrėjęs jaunas žmogus renkasi profesiją pagal tokius gražius vaizdus.

Nuolat skaitau interneto komentuotojus, priekaištaujančius likimui, kad esą po 4 universiteto metų tenka važiuoti dirbti pagalbiniu darbininku į Angliją, nes Lietuvoje niekas geresnės vietos nesiūlo, nebent kasininko. Tuomet norisi užduoti klausimą: „Ar ne pagal Holivudo vaizdus Tamsta profesiją rinkaisi?“

Kaip tik dėl to objektyvus žurnalistas ar žiniasklaidos priemonė turėtų jausti pareigą aiškiai pasakyti, kad keli šimtai aukštųjų mokyklų absolventų, nešini diplomais ir verkdami dėl sudužusių iliuzijų, kasmet keliauja tiesiai į darbo biržą.

Ką gi daryti? Jau rašiau, kad laikas iš pagrindų keisti švietimo sistemą ir grįžti prie specialistų ruošimo atsižvelgiant į realius poreikius. Pagaliau reikia sugrįžti prie tvarkos, kuomet pagrindinis profesinis ruošimas būtų perleistas praktikus ruošiančioms mokslo įstaigoms. Nustoti mažinti vakarinių ir neakivaizdinių studijų galimybes aukštosiose mokyklose, nes būtent ten savo žinias gali gilinti pagal specialybę jau dirbantys žmonės, kurie savo gyvenimą sąmoningai sieja su pasirinkta profesija.

Pradėjome nuo pašalpų, tad jomis ir užbaikime. Ko gero, sutiksite, kad tinkama profesija – tai pirmiausia laisvė nuo būtinybės prašyti pašalpos ar kompensacijos. Laisvė nuo darbdavio savivalės, nes tada darbdavys jau  nebesapalios apie už durų laukiančią kandidatų eilę. Priešingai – būtent darbuotojas galės pasiūlyti jam pasiieškoti kvailių, sutiksiančių dirbti vergiškomis sąlygomis. Kuo daugiau šalyje bus laisvų žmonių, tuo geriau mes visi gyvensime.