Iš pradžių tai buvo paslaptis, vėliau – vieša paslaptis, o visai neseniai žaidimas tapo žaidžiamas atviromis kortomis. Deja, planas “agentas ir co” neišdegė.

Prieš gerus metus Lietuvos futbolo federacijos vadovai pritarė Raimondo Žutauto pasiūlytai avantiūrai, kurios esmė - prekyba žaidėjais. “Juk visi taip daro”, - tada telefonu man sakė federacijos prezidentas ponas Liutauras Varanavičius.

Ilgai laukti trenerio Žutauto darbų nereikėjo – Gvidas Juška, Marius Kižys, Audrius Veiktutis, Irmantas Zelmikas – vienas po kito pasiūlymų persikelti į Gargždų “Bangą”, kurios prezidentas yra tas pats Žutautas, sulaukė futbolininkai. Jiems visiems buvo giedama ta pati giesmelė: “užloši “Bangoje”, pakviesiu į rinktinę, vėliau išvešiu į Lenkiją, Izraelį arba Azerbaidžaną”, - verbavo žaidėjus rinktinės strategas. Šiek tiek net keista, kad jo pasiūlymu susiviliojo toli gražu ne kiekvienas.

Tiesa, Žutautas dėl to pernelyg neišgyveno – juk kiekvienas žvejys galvoja apie didesnę žuvį, o kiekvienas agentas galvoja apie pelningesnį pardavimą. Tuo metu rinkoje labai didelė (Lietuvos mastu) žuvis buvo vardu Giedrius Arlauskis. Pardavus pastarąjį, uždarbis būtų buvęs toks, kokio mes daugelis neuždirbame per visą savo gyvenimą. Tačiau atsitiko tai, ko Žutautas negalėjo numatyti – Giedrius atsisakė dalyvauti tokiame LFF sugalvotame farse, ir viso to rezultatas – nulis litų į sąskaitą Žutautui, nulis litų į sąskaitą Varanavičiui.

Žiema. Laikas poledinei žūklei, o kažkur Pakruojyje tuo metu plaukiojo perspektyvi žuvis, vardu Tadas Eliošius. Kažkokios keistenybės – rinktinių direktorius Robertas Tautkus vos ne įsakmiai geriausiam jaunam Lietuvos futbolininkui siūlė pasirinkti Kazachstaną ir karjerą tęsti ten, o Žutauto įsūnis Eimantas Kateiva tomis pačiomis dienomis susirūpino, kas gi yra Tado agentas. Gerai, kad pats žaidėjas nenorėjo veltis į LFF klerkų pasiūlytas intrigas, ir be tautkų, žutautų ir kateivų pagalbos pasirinko Marijampolės “Sūduvą”. Dar vienas pravalas – iš sandorio uždirbtas nulis.

Niekas nežino, ar dėl šios, ar ne dėl šios priežasties, tačiau LFF generalinis pradėjo spausti Žutautą prie sienos – rastas netgi jo įpėdinis – to paties generalinio puikus draugas, dabartinis jaunimo rinktinės, kuri per trejas rungtynes surinko nulį taškų, vyr. treneris Vitalijus Stankevičius. Futbolo visuomenė buvo tikra, kad šis pasikeitimas įvyks po pirmojo fiasko, patirto rungtynėse su Lichtenšteinu, tačiau tie, kurie taip manė – klydo. Žutautas įtikino Kvedarą, kad dar toli gražu ne viskas prarasta ir tuos prieš atrankos ciklą užsibrėžtus 13 taškų dar įmanoma surinkti. Panašu, kad Kvedaras tuo kaip reikiant įtikėjo.

“O kas čia yra? Lichtenšteiną namie apsilošim ir liks tik škotai ir čekoslovakai. O kodėl mes škotų negalim nugalėt, ką jie futbolo valstybė? Na, ir namie liks čekoslovakai. Jei galėjom laimėt išvykoje, nematau problemų, kodėl negalėtumėm to padaryti namuose”, - prabėgus maždaug savaitei po pralaimėjimo Vaduce kalbėjo LFF generalinis.

Kaip dabar suprantam, toks Kvedaro įtikėjimas buvo didžiulė klaida. Juk jei tada būtų priimtas sprendimas pakeisti trenerį, galbūt tai nedidelei likusiai futbolo gerbėjų armijai nebūtų reikėję nušvilpinėti savų. Kada paskutinį kartą jūs girdėjote, kad Lietuvos futbolo sirgaliai nušvilptų savus? Aš, asmeniškai, 2000 – aisiais, kai beviltiškai gavom į skudurus nuo gruzinų ir vengrų (beje, tada rinktinės vyr. treneris buvo tas pats Kvedaras).

Taigi, kur ir kiek Lietuvos futbolas pasistūmėjo per 11 metų? Taip, po vienuolikos metų mes nebepraleidžiame dešimties įvarčių per dvejas rungtynes, tačiau ar tie 10 įvarčių tikrai yra blogiau, nei du kartus iš eilės nenugalėti Lichtenšteino? Blogai yra ir viena, ir kita, o blogiausia, kad po tokių futbolo tragedijų niekas neprisiima atsakomybės. Tad jei ieškosit kaltų, pasirinkit kokį nors futbolininką, tačiau tik ne trenerius ir ne LFF vadovus, kurie tą trenerį paskyrė.

Po pirmųjų rungtynių su Lichtenšteinu atpirkimo ožiu buvo pasirinktas Marius Stankevičius. Kodėl gi po antrųjų rungtynių jam į kompaniją nepakvietus Tomo Danilevičiaus?

Juk būtent jis 94 minutę nepasinaudojo fantastiškiausia proga ir būtent jis neištaukė rinktinės iš pragaro, kuriame rinktinė buvo apgyvendinta 93 (o priskaičiavus rungtynes Vaduce – 183) minutėms. Ponas Varanavičius kol kas dar netarė savo žodžio, tačiau tikėtis, kad jis apkaltins rinktinės trenerį yra tolygu pagauti žuvį vandenyne be masalo. Negi dabar apkaltinsi trenerį, kuris viešai pripažįsta, kad Lietuvos futbolininkų meistriškumas yra lygus Lichtenšteino futbolininkų meistriškumui?

Tiesa, ne tik ponas Varanavičius ieško atpirkimo ožių. Yra dar ne vienas internetinis herojus, kuris dabar pila purvą ant Tomo Danilevičiaus. Taip, sutinku, Tomas privalėjo įmušti, tačiau nejaugi jis vienas kaltas, kad namie žaidžiant su Lichtenšteinu, įvarčio reikia laukti 93 minutes? Nejaugi tas Lichtenšteinas toks galingas, kad pasirinkta (o šiuo atveju – nepasirinkta) taktika jo negalima palaužti šiek tiek greičiau?

Raimondas Žutautas po rungtynių dar kartą pakartojo nuvalkiotą frazę, kad mums sekasi geriau gintis nei atakuoti. Tačiau šiuo klausimu aš turiu savo nuomonę – mums nesiseka nei vienas, nei kitas.

Ką mes turėjome šiame atrankos cikle? – pasiektas lygiąsias su škotais rungtynėse, kuriose blogai žaidė ir vieni, ir kiti. Turėjome pergalę prieš Čekiją, tačiau net ir tose rungtynėse neturėjome gynybos ir jei ne Žydrūnas Karčemarskas tada mums būtų pasibaigę tikrai liūdnai. Dar šiame atrankos cikle turėjome du pralaimėjimus Ispanijos rinktinei, kuri, nenuvertinant lietuvių pastangų, tikrai nepersistengė.

Žvejyba ir vėl nenusisekė – surinkti vos penki taškai per šešerias rungtynes. Žinant tokį rezultatą, tikėtis parduoti vieną ar kitą žaidėją yra nepaprastai sunku. Nors gal Raimondo Ž. draugas Griša yra toks fenomenalus, kad sugebės ir tai padaryti.

Tikėkimės, kad ne, nes jei biznis ir toliau klostysis sėkmingai, apie patekimus į čempionato finalinius etapus ir istorinius šansus galėsime svajoti tik po burtų traukimų ir gal dar po pirmų dvejų atrankos rungtynių…