Komiksuose apie žmogų-šikšnosparnį egzistuojantis išgalvotas miestas Gothemsitis garsus tuo, jog jame pakliuvus į bėdą galima tikėtis pagalbon atskubant žmogų-šikšnosparnį. Kubos atogrąžų džiunglėse auga gėlė, kurios išlikimui šikšnosparniški motyvai yra gyvybiškai svarbūs.

Džiunglių vijoklis Marcgravia evenia pasižymi gana neįprasta anatomija. Augalas turi disko formos lapą, kuris išauga virš žiedo, o žiedo apatinėje dalyje kabo taurės formos nektarinės. Disko pavidalo lapo skerspjūvis primena atspindėjimo principu veikiančią įgaubtą palydovinės antenos lėkštę: lyginant su juo, kiti augalo lapai yra gerokai plokštesni.„Kai pirmąsyk išvydau nuotrauką su šiuo augalu, man kilo įtarimas, jog tas diskinis lapas galėtų būti tam tikra prisitaikymo forma, – pasakoja Ulmo universiteto (Vokietija) mokslininkas Ralfas Simonas (Ralph Simon). – Paskui pastebėjome, kad šikšnosparniai dėl šių gėlių tiesiog kraustosi iš proto – jie su pasimėgavimu laižo šio augalo žiedų nektarą.“

Naudodamas specialią garsiakalbių-mikrofonų sistemą, R. Simonas kartu su kolegomis į augalo lapus pasiuntė garsų, o po to išnagrinėjo augalo atspindėtą aidą. Mokslininkų kolektyvas nustatė, jog disko pavidalo lapo ir likusiųjų augalo lapų akustinės savybės skiriasi tiesiog stulbinamai.

Disko pavidalo lapo ir likusiųjų augalo lapų akustinės savybės skiriasi tiesiog stulbinamai
©new.sciencemag.com nuotr.

Įprasti plokšti vijoklinio augalo lapai stiprų aidą atspindėdavo tuomet, kai būdavo atgręžti tiesiai į garsiakalbių-mikrofonų sistemą. Tačiau aido intensyvumas pastebimai prislopdavo, kai garso įranga būdavo pastumiama prie lapų briaunos.O štai disko formos lapo atveju toks garso įrangos perdislokavimas jokios įtakos neturėjo – disko pavidalo lapas aidą puikiausiai transliavo ir tuomet, kai garsas į lapą buvo siunčiamas nuo briaunos.

R. Simonas yra įsitikinęs, jog disko formos lapas leidžia šikšnosparniams be galo sudėtingame ir įvairialypiame atogrąžų džiunglių akustiniame landšafte lengviau aptikti Marcgravia evenia žiedų taures.

„Disko formos lapas pasižymi unikalia savybe – iš bet kurios pusės ateinantį garsą lapas atspindi vienodai stipriai, – aiškina R. Simonas. – Šikšnosparnius tai vilioja tiesiog pasiutusiai.“

Norėdamas šią augalo savybę išeksperimentuoti atidžiau, R. Simonas patalpoje su daugybe dirbtinių lapų tris nektaru mintančius šikšnosparnių patinėlius išdresavo maitinimuisi ieškoti žiedų, kurių skersmuo – ne mažesnis kaip 2,5 centimetro (maždaug tokio skersmens yra „Marcgravia evenia“ vienos nektarinės skersmuo).

Laikas, per kurį šikšnosparniai aptikdavo reikiamą nektarinę, sutrumpėdavo dvigubai, jei virš 2,5 cm skersmens žiedo būdavo įtaisoma disko formos lapo imitacija. Virš žiedo sumontavus įprastą plokščią lapą, paieškos laikas nesikeisdavo.

news.nationalgeographic.com ©„Marcgravia evenia“ nuotr.

Nors disko formos lapuose fotosintezės procesai vyksta lėčiau, R. Simonas yra linkęs manyti, jog šikšnosparnių viliojimo teikiami privalumai su kaupu atsveria energetinius nuostolius: šikšnosparniai yra puikūs žiedadulkių pernešėjai, o platus jų skraidymo arealas reiškia, jog jie žiedadulkes gali pernešti ant labai atokiai vienas nuo kito esančių augalų ir tokiu būdu skatinti produktyvesnį augalo dauginimąsi.

„Ultragarsinį šikšnosparnių siųstuvą šis vijoklinis augalas išnaudoja nepaprastai efektyviai, - kolegai iš Vokietijos antrina eksperimente nedalyvavęs Vakarų Ontarijo universiteto (Londonas, Didžioji Britanija) ekspertas Brokas Fentonas (Brock Fenton). – Naviguodami analogišku principu oro uostuose tupia ir lėktuvai.“

Atsižvelgiant į tai, jog Centrinės ir Pietų Amerikos džiunglėse auga keli šimtai augalų, kurių žiedadulkes perneša tik šikšnosparniai, o 40 šikšnosparnių rūšių yra prisitaikę misti nektaru, R. Simono tyrėjų kolektyvas tokių augalų populiacijoje tikisi aptikti daugiau į šikšnosparnių signalus orientuotų biomechanizmų.

„Augalai akivaizdžiai naudojasi šikšnosparniais, - tvirtina B. Fentonas. – Džiunglėse tie mažyčiai lobiai tik ir laukia, kad jais kas nors susiviliotų.“