Ypač – matydami įvairias netektis, sniege gęstančias stirnas ar prie lesyklų išretėjusius paukščių pulkus. Tiesa, galimybe vykdyti atranką pasinaudoja anaiptol ne kiekviena žiema.

Sniegingą ir šaltą žiemą didžiausios zylių dalies prie lesyklų pasigesdavome dar gerokai iki vasario pradžios. Gamtoje veikiantis mechanizmas taip atrinkdavo silpniausius paukščius. Jau chrestomatine tapusi tiesa apie žiemą ir jos poveikį atspindi šios atrankos mastus. Per vasarą išaugus apie 20 kiekvienos zylių poros jauniklių, rudeniop šeimos pulkelį sudaro 20 – 22 paukščiai. Ligos, plėšrūnai ir žiema iš to skaičiaus iki pavasario pasiima 18-20 zylių, vadinasi – perėti lieka viena vienintelė pora! Gamtoje toks „rezervas“, užtikrinantis kiekvienos rūšies išlikimą ir grynumą, yra būtinas. Žinoma, žmogaus požiūriu gamta yra labai reikli, kai kada – net žiauri. Tačiau taisyklės, veikiančios be žmogaus, atrodo, pateisina kiekvieną savo veiksmą.

Šių metų žiema buvo kaip reta švelni ir palanki gamtai. Jos charakteris ypač daug ką reiškė paukščiams – vasario viduryje daugelio jų pulkeliai neišretėjo, nesunyko taip, kaip sunkią šaltą žiemą. Geriausiai tą patvirtina zylės – prie lesyklų jų gausiau, nei kitais metais. Žinoma, ten, kur lankosi įvairių rūšių zylės, išliko įprastas santykis – penkioms didžiosioms zylėms tenka 1 mėlynoji ir 1 pilkoji (dažniausiai paprastoji pilkoji). Šiek tiek mažiau nei kitas žiemas lesyklose lankosi žaliukių. O štai juodagalvių sniegenų šios žiemos gale – labai gausu.

Šie stebėjimai nuteikia optimistiškai ir perša mintį, kad pavasario sulauks tikrai gausus perėti galinčių paukščių kiekis. Visa kita priklausys nuo pavasario ir nuo to, kaip tolimuose kraštuose pavyko peržiemoti paukščiams keliautojams. Visi gamtos stebėtojai su nerimu prisimena 2010 metų rudeninę paukščių migraciją: tų metų vasara buvo vėsi ir lietinga, šiaurėje esančiose perimvietėse jauniklius išaugino tik reta žvirblinių paukščių pora, todėl rudenį skrendančių paukščių buvo ženkliai mažiau. Matyt, iki pavasario iš to skaičiaus išliko dar mažesnis kiekis. Prireikė poros metų populiacijoms šiek tiek sutvirtėti. Jeigu tokios vasaros nepasikartos, gali būti, kad gamta sugebės išlyginti, subalansuoti paukščių gausą.

Dar laukiame sniego, bet kada gali spūstelėti šaltukas. Tačiau prie lesyklos ir miško gilumoje gieda zylės, dar vasarį, atsilaisvinus pirmiems plikos žemės lopams, galime sulaukti vieversių. Ar paukščiams pakaks tik mūsų žavėjimosi? Ne, jau dabar jie laukia inkilų, daugelis pavasarį džiaugsmingai sutiks naujus laukuose pasodintus želdinius. Ypač tam tinka apsauginės želdinių juostos, kurios labai pagyvintų kraštovaizdį, sulaikytų drėgmės praradimą, saugotų nuo vėjo erozijos. Tokiose apsauginėse juostose neprarasdami lizdų ir jauniklių gyventų daugelio rūšių paukščiai. Čia mielai perėtų kurapkos, vaikus vestų kiškiai. Tokiose lauko želdinių juostose paukščiai ne tik perėtų, bet ir visus metus rastų lesalo.

Paukščių gausa vis labiau priklauso nuo mūsų. Kai gamta viena negali apsaugoti visų savo vaikų, turime padėti mes, žmonės.