Tvarios mados judėjimas užsienyje populiarus jau kelis dešimtmečius, tačiau į Lietuvos drabužių rinką ekologiškumo poreikis, regis, ateina palengva. KTU Mechanikos, inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) mokslininkės teigimu, vartotojai skatina tekstilės kūrėjus būti socialiai atsakingus ir tikisi aplinkai saugių aprangos detalių, todėl tik laiko klausimas, kada gatvėje sutikto praeivio drabužis iš neįprasto pluošto taps kasdienybe.

Kaip gimsta drabužis?

Drabužio kelias nuo idėjos iki parduotuvės lentynos yra ilgas. Anot mokslininkės, pirmiausia svarbu nuspręsti, kokia bus audinio paskirtis, – šildyti žiemą ar vėsinti vasarą, tuomet apgalvoti jo išvaizdą, švelnumą ir kitus reikalavimus.

Eglė Kumpikaitė /  E. Kumpikaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Kai žinome audinio paskirtį ir reikalavimus jam, galime galvoti, kokią žaliavą parinkti ir kur jį gaminsime. Jei audinys turi būti šiltas, jam puikiai tiks vilna, o jei ieškome atitikmens iš sintetinių pluoštų – akrilas. Jei planuojame gaminti lengvą vasarinį drabužį, tinka medvilnė, šilkas. Pagal paskirtį turime parinkti, kur jį gaminsime: kokioje įmonėje ir kokiomis staklėmis. Juk ne visus audinius galima austi tomis pačiomis staklėmis, jos būna specializuotos“, – paaiškina KTU MIDF docentė.

Tam tikri struktūros parametrai – siūlo storis, ilgis, tankis, sukrumas, pynimas – gali reikšti skirtingą pojūtį liečiant, todėl, gimus drabužio idėjai, svarbu kreiptis į šiuos aspektus išmanančius profesionalus.

„Kiekvienas siūlas yra sudarytas iš trumpų plaukelių, susuktų į verpalą, arba gijų. Siekiant išgauti vientisą siūlą, tuos plaukelius arba gijas reikia tarpusavyje susukti, o sūkių skaičius viename audinio metre yra vadinamas siūlo sukrumu. Nuo jo iš dalies priklauso ir audinio išvaizda, mat didesnio sukrumo siūlai audiniui suteikia grūdėtą, grublėtą lietimo pojūtį. Sukrumui esant mažam, audinio paviršius yra glotnus, švelnus“, – sako E.Kumpikaitė.

Pasak mokslininkės, parengus staklių užtaisymo brėžinį, parinkus audinio apdailą, paskutinis žingsnis – pasiūlyti produktą klientui.

Apranga išduodavo statusą

Nors šiais laikais visus reikalingus audinius galime rasti prekybos centruose, senovėje žmonės drabužius ar namų tekstilę stengėsi pasigaminti patys dėl aukštos pirktinių audinių kainos. Iš prekeivių įsigyti audiniai buvo naudojami liemenėms, galvos papuošalams – šie pasižymėjo puošnumu.

„Didžiausia prabanga XIX a. pasižymėjo galvos apdangalai, iš kurių buvo galima spręsti apie moters šeiminį statusą. Ištekėjusios moterys plaukus turėjo dengti skarelėmis, kepurėlėmis, nuometais, o netekėjusios galėjo vaikščioti vienplaukės ar nešioti atvirus galvos papuošalus – karūnėles, galionus. Įdomu tai, kad Lietuvoje nuometai dėvėti ypač ilgai – tam tikrose Aukštaitijos vietose net iki XX a. vidurio“, – teigia E.Kumpikaitė.

Mokslininkė pasakoja, kad turtingesnės moterys dėvėdavo ir daugiau sijono sluoksnių – turtingiausios net po penkis šešis. Šeimos ekonominį statusą išduodavo ir povo plunksnos ant vyrų skrybėlių, nešiojamų marškinių skaičius ar juostų dekoratyvumas.

Etnografinė tekstilė byloja, kad anksčiau dažniausiai Lietuvoje gaminti pluoštai buvo linas ir vilna, bet XIX a. liną palengva ėmė keisti medvilnė. Tačiau buityje vis dar karaliavo linas, rankšluosčių, lovatiesių gamyboje derinamas su medvilne ar vilna.

Linas Lietuvoje buvo paplitęs nuo senų laikų dėl labiausiai jo augimui tinkamos klimato zonos.

„Linas Lietuvoje buvo paplitęs nuo senų laikų dėl labiausiai jo augimui tinkamos klimato zonos. Pavyzdžiui, medvilnės Lietuvos klimato sąlygomis mes neužaugintume, o linui mūsų šalis idealiai tiko. Nors XX a. pradžioje linininkystę imta užmiršti ir dabar tik pavieniai ūkiai augina linus, šis pluoštas išliko tarp mūsų mėgstamiausių, šiuo metu visame pasaulyje jaučiamas jo atgimimas. Liną mėgstame dėl gerų šilumos, antialerginių savybių, palankumo mūsų sveikatai ir patogumo dėvėti“, – sako E.Kumpikaitė.

Audinių tendencija – ekologija

Audimas, nors reikalauja įgūdžių ir plataus žinių bagažo, grįžta į madą: identiteto išsaugojimo svarbą atspindi augantis audėjų, norinčių grįžti prie senųjų technikų, skaičius. Tačiau net ir paprasto vartotojo šiuolaikiniai gamybos įpročiai nebetenkina – pasak E.Kumpikaitės, dažnas ieško natūralesnių, aplinkai saugių alternatyvų, vietoj iš naftos produktų pagamintos tekstilės.

„Šiais laikais tekstilės pluoštų galima pagaminti iš įvairių ir labai skirtingų medžiagų: iš cukrašvendrių, kokosų plaušo, pušų medienos, moliuskų, sojų pupelių. Pastaruoju metu grįžtama prie natūralių, ekologiškų pluoštų, kurie lengvai suirtų, nekenktų aplinkai, todėl audiniai iš šių žaliavų yra labai aktualūs. Pavyzdžiui, dilgėlių ir kanapių pluoštai buvo naudojami ir anksčiau, tačiau kurį laiką užmiršti“, – sako kūrėja, su seserimi Asta šiemet Niujorke pristačiusi vilnonių audinių parodą.

Sintetiniai pluoštai, nors dažnai vertinami neigiamai dėl mažesnio laidumo orui ir drėgmei, alergijų galimybės, pranoksta natūralius audinius, mat, nesiglamžo ir yra lengvai prižiūrimi. Nors šiuolaikinėms, gan netvarkingo įvaizdžio kūrimo madoms audinio glamžumas gali pasitarnauti, lygių ir lengvai prižiūrimų audinių šalininkams KTU mokslininkė turi gerų naujienų – natūralaus pluošto išvaizdą galima pakeisti taikant specialius apdailos metodus.

„Dar XIX a. atsirado mechaninis minkštinimas, kuris yra ir ekologiškas, mat, minkštinant audinį galima nenaudoti chemiškai agresyvių medžiagų. Tuomet jis veikiamas mechaniškai – daužomas, trinamas – ir įgauna minkštumą, o XX a. atsiradęs kalandravimas, kurio metu audinys praleidžiamas pro įkaitintus besisukančius velenus, suteikia tekstilei vaškinį, blizgų paviršių. Tačiau šios technologijos nėra tekstilės tobulėjimo pabaiga – ateityje žmonija ir toliau ieškos ekologiškų, natūralių pluoštų ir visuomenės poreikius atliepiančių jų savybių“, – numato E.Kumpikaitė.