– Labai gražiai pavadinote savo veiklą, o kaip ji prasidėjo?
– Už tai aš turiu būti dėkinga savo dukrai. Savo pirmagimę Milę labai norėjau puošti – taip, kaip mane vaikystėje puošdavo ir apsiūdavo mama. Iš pradžių pasiuvau kelias kepurėles, vėliau – kostiumėlį, kitų drabužėlių. Pamačiusios draugės užsiprašė tokių ir savo vaikučiams... Taip, padrąsinta draugių, pradėjau siūti, o, paskatinta savo vyro, – pasvajoti apie savo verslą ir prekės ženklą. Vėliau manimi patikėjo mama, prieš penkerius metus ji įsitraukė į verslą. O kai reikėjo sugalvoti jam pavadinimą, iš atminties išplaukė tas gražus žodis "mamutė", taip vyras mane vadino, kai laukiausi. Jo reikšmė – dviguba: ne tik malonybinis mamos variantas, bet ir mamutė – dramblių šeimos atstovė. Mūsų prekės ženklo logotipe ji su mažyliu ir pavaizduota. Štai taip mes, dvi mamutės (juokiasi), ir traukiame savo verslą. Viską darome pačios. Mūsų kūuryba prasidėjo nuo vaikiškų drabužėlių, mamų ir dukrų komplektukų, o dabar daugiausia siuvame moterims. Čia kažką sau ras įvairaus amžiaus moterys: ir dukros, ir mamos, ir močiutės, ir net promočiutės. Vyriausiai mūsų klientei – per aštuoniasdešimt.
– Patikslinkime vieną sakinį: "Viską darome pačios"... Nuo eskizo iki paskutinės siūlės – tik dviese?
– Iš pradžių patikslinsiu – ne tik iki modelio užbaigimo, bet ir iki jo kelio pas klientes, tai yra iki pardavimo. Taip, viską darome dviese. Mano mama yra baigusi drabužių dizainą, visą gyvenimą dirbo mados versle: ir dideliuose fabrikuose, ir mažose įmonėse. Jos sritis – drabužių konstravimas, modeliavimas, lekalų gamyba, mano – administravimas, buhalterija, rinkodara, viešinimas. Tačiau audinius parenkame, modelius kuriame kartu, siuvame taip pat kartu.
Aš pagal specialybę esu inžinierė. KTU baigiau eksporto inžineriją anglų kalba, vėliau – technologijų vadybos magistro studijas taip pat anglų kalba. Su drabužių kūrimu, siuvimu – tikrai nieko bendro, bet siuvimas man nuo seno – didžiulis malonumas.
Mūsų salonas yra pačioje Kauno širdyje, Laisvės alėjoje. Jis sujungtas su siuvyklėle, tad, kai užeina klientė, atidedame siuvinius, einame bendrauti. Didžiulis darbo sau pranašumas, kad prireikus galiu būti darbe su mergaitėms. Tad mūsų studijos viešnios nenustemba, jei jas pasitinka ir mano dukros. Tokios jaunosios "pardavėjos" moteris labai jaukiai nuteikia, mes su mamytėmis prie puodelio kavos ne tik sukneles išsirenkame, bet ir mamiškais reikalais pasidalijame.
Manimi patikėjo mama, prieš penkerius metus ji įsitraukė į verslą. O kai reikėjo sugalvoti jam pavadinimą, iš atminties išplaukė tas gražus žodis "mamutė".
– Na, ir kiekgi metų toms jaunosioms pardavėjoms?
– Milė – septynerių, Jonei vasarą bus treji. Kai laukiausi pirmą kartą, su vyru kalbėdavomės: mūsų vaikai bus Milė ir Jonas, milijonas – mūsų didžiausias turtas. O kai antroji pasibeldė dukrelė, tapo Jone. Vis tiek mūsų turtas, mūsų milijonas!
– O verslo, trečiojo jūsų vaikelio, gimimą vyras ar labai entuziastingai palaikė?
– Tikrai palaikė. Karolis jau seniai sukasi restoranų versle, jo patirtis ir patarimai mums labai praverčia. Tai mudvi su mama tokios bailiukės, tik jo paskatintos ir padrąsintos, ryžomės išnuomoti patalpas ir atidaryti parduotuvę.
– Ne vien rožinė ta smulkiųjų verslininkų realybė? Kas sunkiausia?
– Mokesčiai dideli, sunku išsilaikyti. Sudėtinga, kai negali samdyti talkininkų, viską turi išmoti. Man sunkiausia tuos biurokratinius barjerus įveikti, o jų, patikėkite, yra. Sunku verstis, bet įmanoma.
– Būti mamos bendradarbe (vadove ar pavaldine?) – sunku?
– Prieš įsikurdamos studijoje mes nemažai kalbėjomės šia tema: ar galėsime dirbti kartu, ar pavyks? Abi esame neūmaus charakterio, didelių sunkumų nekyla, juokais strėlytėmis pasisvaidome, bet puikiai sutariame. Nesame vienai kitai nei vadovė, nei pavaldinė. Tiesiog pasiskirstėme veiklos sritimis ir darbo abiem užtenka.
– Daugelį verslų karantinas gerokai nusausino. Kaip ištvėrėte tą laiką?
– Per karantiną gelbėjo kaukės, nors sakiau, kad to nedarysime, bet siuvome (juokiasi). Jų internetu daug nupirko. Tą laikotarpį išnaudojau žinioms kaupti. Pagilinau socialinių tinklų rinkodaros žinias – išklausiau keletą online seminarų. Na, o vasara laukia darbinga. Moterys atsigauna po karantino, nori puoštis. Turime nemažai darbo.
– Kai žvelgiate į moteris Laisvės alėjoje, Kaune, ar jos – stilingos?
– Na, man šis klausimas labai keblus (juokiasi). Esu gimusi Vilniuje, tačiau nuo šešerių su šeima gyvename Kaune. Todėl vadinu save tikra kauniete, labai myliu šį miestą. Anksčiau mes su pavydu žvelgdavome į vilnietes, kurios demonstravo gerą skonį ir aprangos originalumą. Dabar drąsiai galima pasakyti, kad Kaunas – stilingų moterų miestas. Kaunietės gražios, moteriškos, madingos, nebijančios eksperimentuoti, yra daug išsiskiriančių savo meniška išvaizda.
– Kuo išsiskiria jūsų siūlomi drabužiai?
– Mes norime pabrėžti moteriškumą, todėl daugiausia siuvame sukneles. Vertiname grožį, patogumą, jaukumą, todėl pirmenybę teikiame natūraliems audiniams. Kuriame ir skareles – jos spalvingos, gražių raštų, labai pagyvina moters įvaizdį. Mūsų studijoje Laisvės alėjoje galima rasti ir kitų aksesuarų – rankinių, papuošalų. Bendradarbiaujame su kitais lietuvių kūrėjais. Norime pasiūlyti moterims galimybę vienoje vietoje surasti sau reikalingus sprendimus.
– Ko gero, jums niekada nekyla klausimas, ką rengtis? Turbūt abi su mama apsisiuvate nuo galvos iki kojų?
– Tikrai nėra taip, kad spintoje kabotų vien mūsų pačių siūti drabužiai. Tiesa, dažnai sau siuvamės, bet kaip tyčia tie gaminiai pirmiausia nuperkami. Mes juk su mama ir modeliai (juokiasi). Vos pasipuoši nauja suknele, žiūrėk, klientė jau prašo: "Noriu tokios pat."
– Ar dukros jau irgi reiklios puošeivos?
– O taip, didžioji jau pradėjo stiliaus paieškas. Kol išeiname iš namų, kartais ji jau būna aštuonis kartus persirengusi. Milei kažkodėl atrodo, kad derinimas yra, jei viskas nuo galvos iki kojų yra vienodos spalvos. Ir jei kas nors ne tos spalvos – blogai. Bandau išaiškinti, kad ne vien melsva ar rožinė spalva nuo galvos iki kojinių yra gražu. Būna ir iki ašarų, vėluojame, nes reikia persirengti. Mažiukė Jonė kol kas klauso mamos, bet turi labai gerą mokytoją vyresnę sesę, nežinau, kaip čia bus, kai ūgtelės ir bus dvi tokios reiklios.
– Kokia moteris jums yra graži?
– Sunkus klausimas. Visos mes savaip gražios. Man svarbu, kad moteris aklai nesektų mada, turėtų laisvės pojūtį. O svarbiausia – kad būtų geras, šiltas žmogus, kad jos akys degtų. Kad ir kokia stilinga būtų moteris, man ji niekada neatrodys graži, jei bus arogantiška, pasipūtusi ar, atvirkščiai, prigesusiu žvilgsniu.
– Apie kokią savo prekės ženklo ateitį svajojate?
– Norėtųsi plėstis, turėti savo parduotuvių ir sostinėje, gal net užsienyje, išplėtoti internetinę prekybą. Norėčiau, kad siuvimas man ir liktų tik malonumas – ne darbas, kad galėčiau užsiimti tik kūrybine veikla, o kitus rūpesčius galėčiau perduoti samdomiems darbuotojams. Tačiau, visų pirma, norėčiau, kad tvyroti šeimyniška aplinka. Man labai svarbūs tie kavutės pagėrimai, paplepėjimai su klientėmis. Niekada nesvajojau apie fabriką. "MAMutė" nėra ir nebus masinė gamyba. Visi mūsų drabužiai yra siuvami vos po vieną ar kelis, todėl su mūsų suknelėmis moterys gali jaustis tikrai išskirtinės – antrą tokią pačią gatvėje sutikti bus iš tiesų sunku.
– Kai rytas prasideda prasta nuotaika, kas padeda prablaškyti minčių debesis?
– Spalvinga apranga. Apsivelku ryškią suknelę, ir nuotaika iškart kita. O kai niekur nereikia eiti, nuotaiką pakelia rankdarbiai. Tiesa, dabar jiems lieka mažiau laiko, bet anksčiau aš labai mėgau verti karoliukus. Per šias Kalėdas buvau užsibrėžusi tikslą draugėms dovanoti tik savo rankų darbo aksesuarus. Taip ir padariau. Mėgstu skaityti. Kai turi vaikų, tai retas malonumas. Mėgstu mokytis naujų dalykų.
Žaismingas vasariškas aksesuaras
Kas? Žinoma, skarelės! Jos – tarsi gaivus vėjo gūsis vasaros garderobe. Kino legendos, stiliaus ikonos Audrey Hepburn prisipažinimas, kad ji niekada nesijausdavo tokia moteriška, kaip ryšėdama plonyčio šilko skarelę, gali įkvėpti net ir labai bijančias eksperimentuoti su skarelėmis. Galimybių šiems eksperimentams – begalė, juolab dabar, kai vasara dovanoja tiek polėkio. Visų pirma skarelė – kaklo aksesuaras, užrišimo būdas – jūsų fantazijos reikalas. O ar bandėte užsirišti skarelę ant rankos: ne tik ant riešo, bet ir aukščiau, ant dilbio? Pamėginkite, ši detalė taps įvaizdžio akcentu. Nieko netikėto, jei paplūdimyje ant skrybėlės užsirišame skarelę arba ja perjuosiame plaukus, tačiau ir gatvėje, net darbe originaliai ant plaukų užrišta skarelė tampa įvaizdžio detale. Skarelė gali pakeisti diržą, ypač ilga ir marga – plačiose kelnėse. Susijuosus skarele platesnę suknelę, tuniką ar marškinius, vėl – netikėtas efektas. Nepamirškite ir rankinės. Jei pabodo senoji ir norisi ją atgaivinti – ant rankenos užriškite skarelę. O jei neturite daug rankinių ir prie daugybės įvaizdžių tenka derinti vieną – keiskite skareles.
Naujausi komentarai