Mažesni skaičiai

Ciklo "Kelionė į geresnę save" rašiniuose apžvelgiau iššūkius, su kuriais teko susidurti siekiant geros savijautos, ir nudžiuginusius akivaizdžius rezultatus. Nors kai kurie pokyčiai pasimatė kone iš karto, kitų reikėjo kurį laiką palaukti. Tačiau artėjanti vasara, kai reikės parodyti kuo daugiau kūno, manęs jau nebaugina.

Pradėkime nuo greičiausiai daugelį labiausiai intriguojančio klausimo – kilogramų ir apimčių. Nuo "Kūno gerovės" programos pradžios iki šio momento neskausmingai nutirpo kiek daugiau negu 2 kg, po keletą centimetrų susiaurėjo ir klubai, liemuo, šlaunys.

Nors 2 kg neskamba kaip itin didelis pokytis, vaizdas veidrodyje įtikina, kad tirpsta riebalai būtent nuo ten, kur reikia. Be to, svarbu paminėti, kad ir pradinis mano svoris nebuvo itin didelis, o atsikratyti kuo daugiau svorio nebuvo mano pagrindinis tikslas. Tačiau kaip ir turbūt daugelį moterų, mažesni skaičiukai, rodomi svarstyklių, priverčia nusišypsoti ir mane, ypač, kai už lango beveik vasara.

Pasitraukė nemiga

Nors itin rimtų problemų dėl odos neturėjau net paauglystėje, vis dėlto po vakarėlių ar savaitgalio, praleisto neskaičiuojant šokoladinių saldainių, nuotaiką sugadindavo pabertas veidas ar pečiai. Iš savo raciono pašalinus (na, gerai, stipriai apribojus) netinkamą maistą, o ypač cukrų, odos būklė pastebimai pagerėjo.

Valgant nemažai žuvies, liesos mėsos bei daržovių, vartojant nemažai sveikų riebalų, geriant pakankamai vandens, oda tapo ne tik švaresnė, bet ir pastebimai skaistesnė.

Beje, greičiausiai dėl smarkiai apriboto cukraus išsisprendė ir kita problema – nemiga. Anksčiau bent dvi naktis per savaitę prasivartydavau lovoje net po kelias valandas, kol galiausiai pavykdavo užmigti. Pakeitus mitybą ir ėmus reguliariai sportuoti, ši ilgus metus kamavusi problema tarsi stebuklingai išnyko.

Greičiausiai dėl smarkiai apriboto cukraus išsisprendė ir kita problema – nemiga.

Jausti savo kūną

Man pačiai maloniausias su "Kūno gerovės" programa susijęs pokytis yra tai, kad ėmiau geriau jausti savo kūną. Anksčiau valgydavau gan padriku režimu: kartais vos vienintelį kartą per dieną ar, užuot suvalgiusi tinkamo dydžio porciją tikro maisto, dirbdama tiesdavau ranką šokolado, duoniukų ar krekerių link. Šiandien organizmas jau pats primena, kad laikas pusryčiauti ar suvalgyti nedidelę porciją pavakarių.

Kalbant apie užkandžius, valgant pakankamai dažnai bei tinkamai, vis rečiau sugundo pasisvečiuoti atėjusių draugių atsinešti sausainiai ar per vakarėlį ant stalo gulintys traškučiai.

Nors pirmosiomis savaitėmis gana dažnai kildavo minčių už keletą dienų mitybos pagal planą apdovanoti save kokiu nors greitojo maisto šedevru, pastaruoju metu apie juos pagalvojus vis dažniau nupurto. Kaip ne kartą minėjo ir pats "Kūno gerovės" programos kūrėjas Š.Navickis, šios programos tikslas – ne sudaryti stebuklingą dietą, o šiek tiek pertvarkyti žmogaus mąstymą.

Nors užhipnotizuota nesijaučiu, bet palengva ateina jausmas, kad pietums pasirinkdama jautienos kepsnį su salotų, o ne keptų bulvyčių garnyru, ar dieną pasaldindama graikišku jogurtu su medumi, o ne pyragaičiu, ne skriaudžiu save, bet lepinu. O jausmas, kad darai kažką gero sau pačiam, patikėkite, tikrai puikus ir motyvuojantis!