Strazdai lizdą susisuko virš seniausio Vilkijos namo, garsiojo kalbininko, tautosakininko kunigo A.Juškos klebonijos, langinės.
"Lizdui tai ne geriausia vieta: prie pat į muziejų vedančio tako. Išperėjo penkis strazdukus. Jie jau mokėsi skraidyti – mačiau vieną tupintį alyvose, ten tėvai jį ir maitino. Tačiau netrukus tris radau sudraskytus šalia lizdo ant žemės", – žvelgdamas į tuščią strazdų lizdą pasakojo muziejaus, veikiančio senojoje klebonijoje, įkūrėjas Arūnas Sniečkus. Pasak jo, iš lizdo iškritusius strazdukus greičiausiai sudraskė katinas.
Kitapus 300 metų skaičiuojančio muziejaus pastato augančiame kleve siaučia voveriukai. Prieš kelerius metus šiame kleve įsikūrė voverė – išvarė iš inkilo varnėnus, prasigraužė platesnę angą ir užėmė jų būstą. Šiemet muziejininkus ir mažuosius muziejaus lankytojus ypač pradžiugino gausi voveriukų vada: jų muziejaus darbuotojai suskaičiavo keturis.
Voveriukai nesibaimina žmonių: jų akivaizdoje siaučia ne tik medyje, kur randa pabertų riešutų, bet ir ant žemės.
"Pradėjome saugoti juos nuo katino: mūsų Dūdės nebeleidžiame į lauką", – užsiminė muziejininkė Vida Sniečkuvienė, ne kartą gelbėjusi skraidyti besimokančius paukščių jauniklius.
"Aplink Juškų namelį sukasi gyvybės ratas: pas mus gyvena ir bukučiai, musinukės, zylės, genys. Liepoje esančioje drevėje įsikūrusi dančiasnapių šeimyna", – muziejų supančius medžius pamėgusias paukščių rūšis vardijo A.Sniečkus.
Naujausi komentarai