Apie Miško įstatymo projekto pakeitimus „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo buvę aplinkos ministrai – liberalas Simonas Gentvilas (toliau – S. G.) ir demokratas Kęstutis Mažeika (toliau – K. M.), Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, socialdemokratas Linas Jonauskas (toliau – L. J.), ir komiteto narys, socialdemokratas Audrius Radvilavičius (toliau – A. R.), Lietuvos miškų ir žemės savininkų asociacijos vadovas Algis Gaižutis (toliau – A. G.) ir nevyriausybinės organizacijos „Aplinkosaugos koalicija“ vadovė Lina Paškevičiūtė (toliau – L. P.).
– Kaip vertinate siūlomas įstatymo pataisas?
– L. J.: Tiems žmonėms, kurie vadina šį projektą ambicingu, galėčiau pasakyti, kad iki ambicijos dar labai toli. Aišku, per pastaruosius dešimtmečius nebuvo tokio noro saugoti miškus, koks yra dabar, bet vis tiek jis nėra ambicingas, ir gamtosauginių tikslų, mano manymu, turės atsirasti daugiau. Tuo rūpinsimės Seime, kai įstatymas praeis klausymo stadijas, po to Seimo nariai teiks siūlymus.
Kai kur situacija nėra suprantama ir patiems komiteto nariams – žongliruojama įvairiais skaičiais. Tačiau reikia turėti tvirtą pagrindą, nuo ko atsispirti, ir atsakyti sau į pagrindinį klausimą: kodėl dalis žmonių šį įstatymą mato kaip nereikalingą ir įvairiais būdais bando jį stabdyti, ir ką mes galėtume padaryti, kad to stabdymo nebūtų, būtų surastas kompromisas ir net atsirastų daugiau galimybių saugoti tai, ką reikėtų labiau saugoti.
– Ką šiame įstatyme matote taisytino?
– S. G.: Pokyčių tikrai reikia. Lietuvoje kasmet didėja miškų plotas ir medienos tūris. Lietuvoje iškertama maždaug 75 proc. metinio prieaugio. Tai reiškia, kad 25 proc. miškuose užaugančių medynų lieka ateities kartoms.
Esame tarp tų pasaulio šalių, kurios didina miškų plotus. Tai statistika, tačiau visi sutinka, kad Lietuvoje miškų daugėja.
Esame tarp tų pasaulio šalių, kurios didina miškų plotus. Tai statistika, tačiau visi sutinka, kad Lietuvoje miškų daugėja.
Ką Lietuvoje galima taisyti – tai, kad kai kurie miškai, kurie yra biologiškai arba rekreaciškai vertingi, turėtų turėti didesnę apsaugą. O ten, kur nėra ekologiškai vertingų miškų, jie galėtų būti intensyviau naudojami.
Tačiau mane labai neramina, kad mes bandome kariauti miškuose, dirbtinai susipriešindami, nors Lietuva yra reta valstybė pasaulyje, kurioje iš tikrųjų miškų ir saugomų teritorijų daugėja.
Jau dabar yra ketvirtadalis paliekamo ploto ateičiai, ir, kai mes kalbame apie naują įstatymą, diskutuojama, kiek tai yra proporcinga ir kiek Lietuvai reikia, nes jau dabar, palikdami ketvirtadalį ploto ir tūrio kiekvienais metais, mes didiname savo ateities gebėjimus, didiname atsparumą klimato kaitai.
Klausimas, ar visas Lietuvos vietoves reikia saugoti. Miškuose yra labai daug viešojo intereso. Man atrodo, kad įstatymas turi būti taip sukonstruotas, kad nebūtų pažeistas viešasis interesas ir visos pusės būtų apsaugotos.
– Gal verta įvesti miškų mokestį?
– A. R.: Nesu suinteresuotas įstatymo stabdymu, bet miške turėtų tilpti visos interesų grupės. Visų pirma – aplinkosauginės, ekologinės, socialinės, tačiau neturėtume pamiršti ir ekonominių. Būtent jos, mano akimis, kelia tam tikrą disbalansą. Jei nepamatuotais ribojimais stabdysime šios srities veiklą, gali tekti įvesti miškų mokestį.
– Kaip vertinate šį projektą?
– A. G.: Įstatymo pokyčiai yra būtini, ir mes aktyviai bei skaidriai dalyvaujame šiame procese. Dabar kalbame apie du įstatymo projektus, kurie iš esmės nauja redakcija siekia keisti visą miškų ūkio veiklos reglamentavimą Lietuvos Respublikoje, t. y. aštuonioliktosios Ingridos Šimonytės Vyriausybės pateiktą Miškų įstatymo projektą, kuris jau praėjęs pateikimo stadiją Seime.
Kadangi naujajam Seimui pradėjus darbą buvo užklausta šio įstatymo išvada, dabar per Vyriausybę pateikta ne tik išvada, bet ir plataus pobūdžio nauji pasiūlymai dėl miškų ūkinės ir kitos veiklos reglamentavimo.
Vadinamasis Povilo Poderskio paketas ženkliai pablogina netgi tą siūlymą, kuris buvo pateiktas aštuonioliktosios Vyriausybės, ypač kalbant apie privačią nuosavybę ir galimybes ūkininkauti. Mes ramiai, nuosekliai ir su argumentais pateikėme savo pastabas ir jas išdėstėme raštu.
– Į ką nukreipta pagrindinė jūsų kritika?
– A. G.: Į politinę propagandą, kuri stebina, ir įvairius metamus kaltinimus, neturinčius jokio pagrindo, į kuriuos visuomenei nereikėtų kreipti dėmesio. Jei yra faktai, juos reikia pateikti iš karto.
Pagrindinis rūpestis, dėl kurio mes aktyviai dalyvaujame ir išsakome savo poziciją, yra tai, kad dabar norima įtvirtinti vienpusį, realiai veiklą ir nuosavybės naudojimą apribojantį modelį, kuris visiškai nesisieja su kompensacijomis.
Turime situaciją, kai vis daugiau ribojimų įsigalioja iš karto, o atlygis už tai, kaip numatyta Konstitucijoje, – kompensacijos ar alternatyvių veiklų pasiūlymai – nėra siūlomi kartu.
Tai didžiulės netektys, kurios yra ignoruojamos. Paprastai tariant, savininkų atžvilgiu yra sukčiaujama: uždedami apribojimai, kurie nėra pagrįsti būtinybe, tačiau už juos niekaip neatlyginama. Viskas daroma miškininkų ir miško savininkų sąskaita.
– Kas ką iš tiesų skriaudžia?
– K. M.: Kai nėra tvarkos, tas, kas garsiau rėkia, atrodo teisingesnis. Kalbant apie kompensacijas, be emocijų reikėtų pasakyti, kad vienas teisingiausių būdų yra tada, kai reikia išpirkti žemę ar mišką poligonui. Tai tam tikras švyturys, link kurio turėtume eiti.
Pats esu užregistravęs pasiūlymų, kad ten, kur reikia, galėtų būti saugomi miškai, kuriuose randamos retos, inventorizuotos rūšys, ir tuos koncentruotus plotus pirmiausia būtų galima pasiūlyti tam savininkui.
Jis nėra kaltas – priešingai, tai turėtų būti tam tikras prizas už tai, kad savo miške jis išaugino biologiškai įvairią aplinką. Jam būtų pasiūlomas atitinkamas plotas iš valstybinių miškų ar žemės arba, kitu atveju, adekvati kompensacija.
– Kaip vertinate įstatymo pataisas, dėl kurių jau „lėkė viena galva“ – viceministras atleistas?
– L. P.: Matyt, reikia aiškiai pasakyti, kodėl reikalingos įstatymo pataisos. Šį įstatymą vadiname ne miškų, o lentų įstatymu. Tai yra priežastis, kodėl turime blogą socialinę ir gamtinę miškų būklę.
2015 m. Miškų įstatyme įvyko pakeitimai – buvo išimti keli žodeliai. Jie reiškia tai, kad dabartinis Miškų įstatymas iš principo riboja apsaugą, nes saugomose teritorijose daug kur net negalima įsteigti miškų ekosistemos apsaugos – įstatymas to neleidžia.
Turime tikrai netenkinančią socialinę ir gamtinę būklę, ir tai pagrindžia Valstybinės miškų tarnybos bei Saugomų teritorijų tarnybos duomenys.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai