Didėja ligų rizika
Žmonėms antsvoris lemia nemažai sveikatos sutrikimų: širdies ir kraujagyslių, sąnarių ligas ir kt. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos Gyvūnų mokslų fakulteto Gyvūnų mitybos katedros mokslo darbuotoja Ugnė Nedzinskaitė pripažįsta, kad gyvūnams galioja tie patys sveikos ir nesveikos mitybos ir sveikatos sąsajų principai.
Pasak jos, ligos ir kiti sveikatos sutrikimai varijuoja priklausomai nuo gyvūno rūšies – vieniems gyvūnams būdingesnės vienos ligos, kitoms – kitos, tačiau tendencijos išlieka panašios – pirmauja antsvorio nulemtos sąnarių, širdies ir kraujagyslių ligos, taip pat endokrinologinio pobūdžio, pvz., cukrinis diabetas.
„Šunų ir kačių nutukimas siejamas ir su didesne onkologinių ligų tikimybe. Be to, net ir nelabai didelį antsvorį turinčio gyvūno gyvenimo kokybė prastėja – jam sunkiau judėti, nes judesiai gali tapti skausmingi, tvarkytis kailiuką – priešingai paplitusiam įsitikinimui, tai daro ne tik katės, bet ir triušiai, šunys, užsiimti kasdienėmis veiklomis. Gyvūnai tampa vangesni, pasyvesni, todėl ir gyvenimo kokybė prastėja“, – atvirai kalba U. Nedzinskaitė.
Ji taip pat pabrėžia, kad šunys ir katės, priešingai, nei žmonės, neprakaituoja visu kūnu, todėl kuo didesnis antsvoris, tuo didesnė perkaitimo tikimybė, tai ypač aktualu esant karščio bangoms ir staiga kintant oro temperatūrai, kai vieną dieną vėsu, kitą – karšta.
Tapo pasauline tendencija
LSMU mokslininkė atvira – augintinių antsvorio problemų daugėja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
„Iš to, ką tenka matyti gatvėse, galima manyti, kad augintinių antsvorio tendencijos panašios kaip ir visame Vakarų pasaulyje – augintinių nutukimas plinta kaip epidemija. Būtent kaip epidemiją augintinių nutukimą apibūdina daugelis veterinarijos gydytojų organizacijų. Apmaudu, tačiau didžioji dalis augintojų ne tik nepastebi, kad gyvūnas nutukęs, bet ir nemato problemos“, – apgailestauja pašnekovė.
Ji pabrėžia, kad svarbu laiku atpažinti problemą ir imtis veiksmingų svorio kontrolės priemonių.
Šonkauliai turi matytis
Atpažinti, kad augintinis jau turi antsvorio, nesudėtinga, tereikia atkreipti dėmesį į paties gyvūno sudėjimą.
„Daugelis šeimininkų turbūt nustebs, tačiau jeigu gyvūnas trumpo plauko – trys paskutinės poros šonkaulių turėtų būti matomos. Jeigu gyvūnas ilgesnio plauko, šonkauliai turėtų aiškiai čiuoptis – ne taip, kad būtų galima pirštą į tarpą sukišti, bet tarpai turėtų būti aiškiai apčiuopiami, kur yra kaulas, o kur jo nėra. Jeigu šonkaulius dengia riebalinis sluoksnis, verta susirūpinti, ypač, kai tas sluoksnis storesnis“, – įspėja U. Nedzinskaitė.
Ji taip pat sako, kad žiūrint į gyvūną iš šono pilvas turėtų būti patrauktas į viršų ties galine kūno dalimi, ten kur baigiasi krūtinės ląsta. Tai galioja ir šunims, ir katėms. Jeigu pilvas iš šono atrodo kaip statinaitė – jau negerai.
Duoti skanėstą ir toliau lindėti telefone ar užsiimti savo reikalais daug paprasčiau, nei pažaisti su gyvūnu, išvesti jį pasivaikščioti, paįvairinti jo aplinką ar tiesiog pamokyti triukų.
„Iš tiesų gyvūno įmitimas vertinamas keliais būdais, paprasčiausias jų yra 5 arba 9 balų įmitimo skalės, jas galima dažnai pamatyti veterinarijos klinikose, taip pat internete, jos būna iliustruotos ir su išsamiais aprašymais, todėl nesunku pasitikrinti.
Kačių kūno masės indeksą galima apsiskaičiuoti internete, suvedus į paiešką „feline body mass index“ (kačių kūno masės indeksas – red. past.), tik reikės išsimatuoti reikalingas katės kūno dalis, kad sistema apskaičiuotų.
Su šunimis šiek tiek sudėtingiau, nes dėl selekcijos kai kurios veislės labai pakito ir atsirado papildomų niuansų“, – dėsto gyvūnų mitybos ekspertė.
Lemia ne tik mityba
Dažnai manoma, kad šunys, katės ir kiti augintiniai daugiausia svorio priauga dėl netinkamos mitybos. Tačiau ekspertė pabrėžia: taip nutinka ir dėl per mažo judėjimo.
Anot U. Nedzinskaitės, gausu tyrimų, kad tiek katės, tiek šunys, tiek dauguma kitų augintinių, kenčia nuo judėjimo stokos. Kaip, beje, ir daugelis šeimininkų.
„Judėjimas yra labai svarbi sveikatingumo dalis, jis užkerta kelią daugeliui ligų. Problema ta, kad patogiausias dėmesio augintiniui parodymas yra ėdalas. Duoti skanėstą ir toliau lindėti telefone ar užsiimti savo reikalais daug paprasčiau, nei pažaisti su gyvūnu, išvesti jį pasivaikščioti, paįvairinti jo aplinką ar tiesiog pamokyti triukų. Kates irgi labai sėkmingai galima išmokyti, tiesiog reikia taikyti paskatinimu grįstus šiuolaikinės dresūros metodus“, – daugiau aktyvaus laisvalaikio su augintiniais jų šeimininkus praleisti ragina pašnekovė.
Tačiau ne vienų metų Ugnės darbo patirtis rodo, kad žmonės dažniau renkasi paprastesnį kelią – vaikams vietoj dėmesio duoda planšetę, o augintiniui – ėdalo, kad nelįstų į akis.
Ėda iš nuobodulio
Gyvūnų mitybos specialistė primena vieną labai svarbią taisyklę, kurią privalo įsiminti kiekvienas šeimininkas. Gyvūnai gali ėsti tiesiog iš nuobodulio, nes nėra kuo užsiimti.
„Jeigu ėdalas tampa vienintele ar pagrindine pramoga, gyvūnas tikrai persiės. Labai svarbu išskaičiuoti skanėstus iš dienos normos – jeigu šuo ar katė buvo privaišinti skanėstais, na, arba apsivogė, vakarienė turėtų būti kukli ar simbolinė. Šeriant pramoninės gamybos ėdalu reikėtų atsižvelgti į šėrimo normas, nurodytas ant pakuotės“, – priduria ji.
Skanėstų norma šunims
Pasiteiravus, kaip tiksliai žinoti, kiek šuniui per dieną galime duoti skanėstų, kad nebūtų peržengta riba, U. Nedzinskaitė sako, kad tai priklauso nuo šuns dydžio ir nuo to, kiek jis aktyvus, kokiomis veiklomis užsiima, tačiau skanėstai turėtų būti vertingi, nes skanėstų maistinė vertė gali būti nuo „šlamtmaisčio“ iki maisto pakaitalo.
„Bet kuriuo atveju skanėstai turėtų sudaryti tik kelis procentus dienos normos. Aišku, kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, jeigu šuo intensyviai mokomas, socializuojamas, ta norma gali būti didesnė, tačiau svarbu skanėstus išimti iš dienos normos“, – paaiškina specialistė.
Dar vienas dažnas šunų augintojų galvos skausmas – gyvūnas nenori ėsti jam skirto ėdalo. U. Nedzinskaitė ragina vadovautis svarbia taisykle – ėdalas po 15 minučių paimamas, nesvarbu, kiek jo liko iki kito šėrimo. Skanėstai ribojami iki minimumo, arba, jeigu nėra būtinybės, šuo nemokomas, o tiesiog lepinamas, jų galima kurį laiką neduoti.
Medžiotojo prigimtis
Būna šunų, kuriems įsiūlyti ėdalo kone neįmanoma misija, tačiau yra ir tokių, kurie nuolat jaučiasi alkani. Kad ir kiek šeimininkai juos šeria, lepina, jie vis žiūri išalkusiomis akimis. Šeimininkams dažnai keturkojo gaila, todėl dubenėlį vis papildo.
Tačiau LSMU mokslininkė atvira – jaustis šiek tiek alkaniems daugeliui šunų yra normalu.
„Jie evoliucionavo kaip rankiotojai, kurie mito nuo žmonių atlikusiu maistu ir tuo, ką pavykdavo sumedžioti, tačiau paprastai tai būdavo neypatingas grobis. Todėl šunims būdinga ėsti tiek, kiek telpa, nes nežinia, kada vėl pavyks rasti ėdalo. Be to, kai kurių veislių dalis atstovų turi genetinių ypatumų, dėl kurių nejaučia sotumo jausmo, t. y. sotumo centras smegenyse nefunkcionuoja taip, kaip turėtų, todėl tokie šunys nuolat liguistai alkani. Tokie yra visiems žinomi Labradoro retriveriai, tačiau yra ir daugiau tokių veislių“, – tikina U. Nedzinskaitė.
Vis dėlto ji akcentuoja, kad šuns peršerti nederėtų. Geriau pasirūpinti ėdimą lėtinančiais žaislais, specialiais dubenėliais ir didesniu fiziniu aktyvumu. Sukurta nemažai žaislų ir indų, iš kurių ėdalą šuo turi krapštyti po mažą gabalėlį, – taip pats kiekis suėdamas daug lėčiau ir šuo turi ką veikti.
Mityba po kastracijos
Dažnas pastebi, kad po kastracijos, sterilizacijos katės ir šunys priauga svorio. Dėl to svarstoma keisti mitybą arba netgi pradedama ieškoti specialaus ėdalo.
LSMU mokslininkė U. Nedzinskaitė pabrėžia, kad, atlikus minėtas operacijas, katėms labai svarbu užtikrinti šlapimo takų sveikatą, todėl ėdalas turėtų būti ypač aukštos kokybės, su pakankamu baltymų kiekiu, kurių katėms reikia gerokai daugiau nei šunims.
Šunims ypatingų poreikių dėl kastracijos neatsiranda, tačiau subalansuota mityba ir tinkamas judėjimo režimas išlieka svarbūs.
Kaip numesti svorio?
Jei jūsų mylimas keturkojis jau turi antsvorio ir esate pasiruošę jam padėti jo atsikratyti, U. Nedzinskaitė ragina tai daryti pamažu, nesukeliant augintiniams streso.
Reikėtų atsiminti, kad ėdalo dozė turėtų būti skaičiuojama ne nuo esamo per didelio, bet nuo idealaus kūno svorio. Jeigu, pavyzdžiui, šuo turėtų sverti 15 kg, o sveria 20 kg ar daugiau, pašaro norma turėtų būti kaip 15 kg svorio gyvūnui.
Specialistė primena, kad judėjimas sveikatai yra būtinas, tačiau jeigu gyvūnas turi antsvorio, reikėtų vengti veiklų, pavojingų sąnariams, kuriems dėl antsvorio tenka ir taip per didelis krūvis, tokių kaip šuoliai, kamuoliuko gaudymas, kai reikia staiga stabdyti ir pan.
„Idealiai tinka ilgi pasivaikščiojimai, kurie, jei ne per karšta ir gyvūnas nėra drastiškai nutukęs, gali tęstis ir kelias valandas, plaukimas, nesudėtingi triukai ir kitos vidutinio intensyvumo veiklos. Vėliau, svoriui krintant, krūvį galima palaipsniui intensyvinti“, – į ilgesnius pasivaikščiojimus eiti su keturkojais kviečia U. Nedzinskaitė.
Naujausi komentarai