Jų artimiausias varžovas – baltagurklis čiurlys, be sustojimo skraidantis iki šešių mėnesių per metus.

Europoje juodieji čiurliai dviem mėnesiams nutupia perėti kiaušinių ir naktis praleidžia lizduose. Tada traukia į Afriką – kur niekas niekada nėra radęs jų perimviečių – ir po 10 mėnesių grįžta atgal Europon daugintis.

„Dar praėjusio amžiaus šeštame ir septintame dešimtmetyje buvo iškelta hipotezė, kad jie labai daug laiko praleidžia skrisdami“, – sako Andersas Hedenströmas iš Švedijos Lundo universiteto. Dabar jis su kolegomis įrodė tai pritvirtindami septyniems čiurliams lengvus registratorius ir stebėdami jų vietą dvejus metus.

„Trys iš jų žemės nepalietė 10 mėnesių, – pasakojo A. Hedenströmas. – Kiti trumpam buvo nutūpę, kelioms naktims, bet niekad ilgiau nei pusė procento viso migracijos periodo laiko“.

„Tai puikus senos hipotezės apie juoduosius čiurlius patvirtinimas“, – sako Felixas Liechti iš Šveicarijos ornitologijos instituto Sempache, kuris išsiaiškino, kad baltagurkliai čiurliai nenutūpdami gali skristi šešis mėnesius iš eilės. O jie skraido dar ilgiau nei baltagurkliai čiurliai dėl trumpesnio perėjimo laiko.

Čiurliai išgyvena iki 20 metų, ir A. Hedenströmo skaičiavimu, jos per gyvenimą nuskrenda atstumą, prilygstantį kelionei iki Mėnulio ir atgal septynis kartus.

A. Hedenströmas paėmė duomenų registratorius, kai paukščiai grįžo į Europą. Akselerometrai parodė skrydžio trajektorijas ir laiką, kai paukščiai buvo ant žemės. Šviesos jutikliais tyrėjai galėjo išsiaiškinti paukščio geografinę padėtį pagal dienos ilgumą ir saulėtekio bei saulėlydžio laiką.

A. Hedenströmas sako, kad paukščiai praktiškai neišvengiamai turėjo miegoti skrisdami, kaip jau seniai įtarta. „Tariant, kad čiurliams, kaip ir kitiems gyvūnams, miegas būtinas, logiška manyti, kad jie tai turi atlikti skrisdami“, – sako jis.

Viena galimybė tai atlikti yra kaip delfinams ir fregatoms, kurie gali „miegoti“, trumpam išjungdami pusę smegenų, ar kartais visas, tarkime, kai kyla aukštyn ar leidžiasi žemyn termikais. „Gali būti, kad jie susiranda termiką ir sukasi ratais“, – sako jis.

A. Hedenströmo komanda taip pat išsiaiškino, kad čiurliai kasdien, saulei tekant ir leidžiantis, atlieka du didelius pakilimus į 2–3 kilometrų aukštį. „Spėju, būtent tada jie miega, – sako mokslininkas – Jie gali numigti, sklęsdamos žemyn. Norėčiau tai ištirti, tik tada reikėtų implantais išmatuoti jų smegenų aktyvumą“.

Tačiau ne visus miego teorija įtikina. „Sklendžiant žemyn, netgi glotniai, po metrą per sekundę, per 5 minutes būtų nusileidžiama 300 metrų, tad miegui nebūtų daug laiko,“ dvejoja F. Liechti.

Jerry Siegelis iš Kalifornijos universiteto Los Andžele nėra įsitikinęs, kad visiems gyvūnams būtinas reguliarus miegas.

„Neseniai išsiaiškinome, kad delfinai ir orkos po gimimo gali išbūti be miego keturis mėnesius, o jų motinos nedemonstruoja jokių miego požymių, – sako jis, pridurdamas, kad nėra įrodymų, kad po to jos būtų mieguistos. – Šis darbas tik parodo, kad skirtingų rūšių miegas smarkiai skiriasi, ir jis nėra privalomas bet kokiomis sąlygomis“.

Tad, ar čiurlių skrydžio rekordas kada nors bus viršytas? A. Hedenströmas abejoja, ar kokia nors kita rūšis galėtų pasirodyti geriau. Nors kai kurie paukščiai, tokie kaip albatrosai ir poliarinės žuvėdros, migruoja labai toli, tačiau jie dažnai nutūpia ant vandens ar žemės maitintis ir ilsėtis.

Bet tarp juodųjų čiurlių tikrieji rekordininkai gali būti jaunikliai, pažymi A. Hedenströmas: „Pirmaisiais metais jaunikliai neperi, tad gali būti, kad jie ore išbūna porą metų“. Bet tai išsiaiškinti gali būti keblu, pabrėžia jis, mat išskridę iš lizdo, jie niekada negrįžta, tad gauti duomenis iš pažymėtų paukščių būtų praktiškai neįmanoma.