Kaip ilgai mes laukėme šios dienos – visus metus. Atrodo, kad tam viskas ir buvo skirta: mūsų darbai, mūsų rūpesčiai, kurie Kūčių dieną lyg ir baigėsi. Dar galime suspėti padėkoti, grąžinti skolas ir pasidalinti gerumu. Būtent jo – gerumo – mums niekada nebus per daug.

Ši diena į namus sukviečia visus artimuosius. Ko gero, ji vienintelė tokia – spindinti gerumu, švelnumu, mažomis paslaptimis. Šiandien vėlai naktį, jau gimstant Kalėdoms, akimirkai vanduo pavirs vynu, žmonių kalba prabils gyvuliai ir paukščiai, o iš po Kūčių vakarienės staltiesės ištrauktas šieno stiebelis pasakys daug paslapčių.

Taigi Kalėdos gims rytoj, o šiandien – ramybės ir Kūčių diena. Mes taip norėtume, kad jos atbraškėtų snieguotu taku, nes Kalėdoms privalu būti baltoms ir žiemiškoms. Ar dar nepamiršote, kaip smagiai po kojomis braška sniegelis, kaip jo gurvuoliai bruzda ir spiegia po rogių pavažomis? O kaip nuo sniego baltumo dangaus aukštybėje švyti žvaigždės? Jų mirksėjimas – lyg pati Kalėdų nakties paslaptis. Taip, tokių Kūčių ir tokių Kalėdų mes labai norėtume, tačiau šiemet jos tokios tikrai nebus.

Kas atsitiko mūsų gamtai? Ar ją staiga ištiko aplinkos krizė, klimato atšilimas ir kitokie visai negamtiški dalykai? Jeigu į šiuos klausimus galėtume atsakyti labai paprastai, nebūtinai teigiamai, nieko neklaustume apie žiemą ir jos charakterį. Tačiau visi galimi atsakymai į šiuos klausimus būtų tik mums, sakyčiau, mūsų ramybei. Gamtoje užsakomų atsakymų ir užsakytų lakštingalos giesmių nebūna.

Kūčių diena skirta ruošai ir kitiems svarbiems dalykams. Lietuvoje vyrai šią dieną būdavo nepageidaujami virtuvėje, jie ką nors dėliodavo, matuodavo kieme, medžiotojai eidavo ieškoti savo kalėdinio kiškio, vaikai puošdavo eglutę. Gamtoje, ko gero, jokių pasiruošimų nebūna, nors čia visi turėtų laukti rytdienos ir pradedančio suktis metų rato bei sugrįžtančios šviesos.

Šią dieną jau galime laukti pirmosios zylės giesmės, o kantrieji ir akylieji – žvalgytis žibučių. Šių metų kalėdinio meto įžanga tapo pranešimai apie jų žydėjimą. Žinoma, žibuoklių pievos nerasite – tie nedrąsūs žiedeliai, atsivėrę prie pat žemės, tokį metą stebina savo spalva. Jos džiugesys toks nepanašus į bendrą gamtos foną.

Ar šie žiedai nepakenks žibuoklėms, ar pavasarį dar matysime jas žydinčias? Būkime ramūs – po žiemos, kuri gal kada nors užsuks ir į Lietuvą, žibuoklių pievos bus pačios vešliausios ir gražiausios. Žiemos žiedai šakniastiebių nenualina, gamtoje viskas tvarkoma teisingai.

Taigi – didžiosios metų šventės. Sutikime jas atviromis širdimis, nusišypsokime pasauliui ir artimiesiems, švęskime, būkime geri visiems: žmonėms ir gamtai.