Gyvatės – kasdienybė

Miškininkyste J.Pretkutė žavėjosi jau nuo aštuntos klasės: "Gamta visada buvo šalia, norėjosi daugiau išmokti, sužinoti ir ateityje dirbti darbą, kuo glaudžiau susietą su gamta." Moteris pasakoja, kad vaikystėje smalsumo nestokojusi, aplink namus buvusiose pelkėse ir miškuose ji nevengė stebėti pakampiuose susirangiusių angių.

Prie meilės gamtai bei gyvatėms prisidėjo ir tėvai. "Matyt, toks kraujas – visa šeima gamtoje būdavome dažnai, nes ten tiesiog gera ir ramu. Mūsų šeima gyvena netoli aukštapelkės, o ten didžiausia tikimybė gyvates sutikti, ypač vienintelę nuodingą Lietuvoje gyvatę – angį. Todėl artumas ir meilė gamtai ir pastūmėjo gilinti žinias miškininkystės srityje", – sako Jolita.

Džiaugiuosi, kad esu miškininkė, dirbu tam, kad Lietuvoje augtų miškas, gilinu žinias ir dirbu apsupta nuostabių kolegų, draugiškų ir linksmų žmonių.

Nors Lietuvoje daugiausia sutinkamos tik trijų rūšių gyvatės – geltonskruostis žaltys, paprastoji angis ir lygiažvynis žaltys – Jolitą jos žavi. "Gyvatėmis susidomėjau būdama maždaug šešerių metų, kai pirmą kartą cirke pamačiau pitoną. Man tai nėra paprasti gyvūnai – jie be galo charakteringi ir savito elgesio padarai", – tikina J.Pretkutė.

Ji sako mėgstanti stebėti gyvates, kurios įdėmiai tyrinėja priešais jas esantį žmogų, nors ir tenka kantriai laukti, kol gyvūnas pozuos. Jolitą stebina ir gyvačių žvynų judėjimo procesas, nes jos šliaužia tam tikru paviršiumi, į kurį tartum savotiškais nagais įsikimba pilvo žvynais ir pasistumia į priekį.

Patarimas: nors jos pačios gyvatės visai nebaugina, tačiau miško svečiams J. Pretkutė pataria nuo šių gyvių laikytis saugaus atstumo, nemušti, netrypti, nežaloti. Jolitos Pretkutės nuotr.

Pataria saugotis

"Kartą fotografuojant angies patelę iš už nugaros prakalbo susidomėjęs grybautojas, matyt, iš šono atrodžiau juokingai: susilenkusi ir prikišusi fotoobjektyvą kažką įnirtingai fotografavau. Krūptelėjau, nes tuo metu galvojau, kad gal saulė perkaitino galvą ir jau gyvatė pradėjo su manimi kalbėti, bet tai buvo tik smalsus grybautojas", – juokingu nutikimu miške fotografuojant gyvatę pasidalijo Jolita.

Nors jos pačios gyvatės visai nebaugina, tačiau miško svečiams pataria nuo šių gyvių laikytis saugaus atstumo, nemušti, netrypti, nežaloti. Nors ir smalsu, į rankas gyvatės negalima imti – žmogui nepavojingą žaltį nuo angies atskirti nesunku, tačiau baimės akys didelės ir tai padaryti gali būti sudėtingiau.

Jei angis įkąstų – reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos ir vykti į ligoninę, nors kai kuriems jos įkandimas gali sukelti tik alerginę reakciją, o kitiems būti mirtinas. Įdomu tai, kad kąsdama angis ne visuomet išleidžia nuodus.

J.Pretkutės nuomone, žmonės gyvačių dažniausiai bijo dėl to, kad įprasta bijoti ko nepažįsti. Neretai kausto ir paveldėta baimė – jeigu bijojo tėvai, bijos ir vaikai. Gyvačių baimė kyla ir dėl informacijos, žinių trūkumo visuomenėje: gyvatė žmogui nieko bloga nedarys, jei ir jai nebus keliamas pavojus. "Visi mes tos pačios gamtos vaikai", – įsitikinusi pašnekovė.

Šiukšlinant miškuose užteršiama ne tik gyvačių, bet ir kitų gyvūnų aplinka.

Pavojų kelia žmonės

Gyvatėms žmogaus nederama veikla jau kelia sunkumų. Opiausia problema Lietuvoje yra dėl lygiažvynio žalčio, pagal radimvietes tos vietos jau yra saugomos, ir jų nėra daug. Nors angių ir geltonskruosčių žalčių gana gausu, ypač kai sumažėjo šernų, kuriems šie gyvūnai – tikras skanumynas, didžiausią pavojų kelia žmogus. Šiukšlinant miškuose užteršiama ne tik gyvačių, bet ir kitų gyvūnų aplinka.

Ypač daug pasakoti J.Pretkutė gali apie pavojingąsias angis, kurias ji vadina įstabiomis gyvatėmis, kurios gimsta, o ne išsirita iš kiaušinių kaip, pavyzdžiui, žalčiai. Be to, ant galvos kiekviena angis turi savitą raštą, kuris gali būti prilygintas žmogaus pirštų atspaudams, ir tuo išskiria angį iš kitų gyvačių. O didžiausias džiaugsmas fotografės laukė, kai pavyko rasti angies išnarą bei aptikti angių poravimosi zoną – tuokvietę.

Jolita tikina, kad didžiuojasi ne tik savo fotografijos darbais, bet ir savo darbu: "Džiaugiuosi, kad esu miškininkė, dirbu tam, kad Lietuvoje augtų miškas, gilinu žinias ir dirbu apsupta nuostabių kolegų, draugiškų ir linksmų žmonių. Miškininkystė – ne tik profesija. Manau, daugelis pripažins, kad tai ir gyvenimo būdas."