Būti priklausomam nuo gamtos

Gal ir neblogai, pavyzdžiui, sodams, kai šąla – kenkėjų liks mažiau, tačiau sparnuočiams toks metas, kai susidraugauja šaltis, sniegas ir ledas, tampa sunkmečiu. Kokį maistą sparnuočiams mes galime siūlyti ir kokio – ne? Apie tai kalbėjomės su savotišką gamtos priklausomybę turinčiu Lietuvos ornitologų draugijos nariu, gamtos fotografu Borisu Belchevu. Ornitologo meilė gyvajai gamtai ryški jo fotografijose, beje, noriai spausdinamose Prancūzijos, Anglijos specializuotuose leidiniuose, eksponuojamose įvairiose parodose.

Bulgaras Borisas Lietuvoje tapo aplinkotyros ir ekologijos specialistu. Šiuo metu jis gyvena Šilutės krašte – paukščių ir gamtos karalystėje, dažniausiai organizuodamas užsieniečiams išvykas į gamtą, kurią jie stebi, fotografuoja. O Lietuvos gamta turtinga – čia vien paukščių gyvena ar apsilanko beveik 400 rūšių. Iš visų sparnuočių Boriso mylimiausias yra tulžys. Šis mažas paukštelis, pats išsikasantis sau urvą, yra labai spalvingas ir žaismingas. Jis išsisikiria iš kitų mėlyna nugara, oranžine krūtine, ilgu snapu ir gebėjimu nardyti. Tulžiai gyvena prie švarių upių, kur plaukioja mažos žuvytės. Paukštis jas pagavęs žaidžia su jomis tarsi katinas su pele.

Bet grįžkime prie gyvenvietėse, miestuose žiemojančių sparnuočių.

Lesyklos saugumas

Borisas nustebino pasakęs, kad tokie įprasti žiemą Lietuvoje paukščiai, kaip, pavyzdžiui, kikiliai, zylės ir geniai yra migrantai. "Tai pastebėta žieduojant paukščius. Pasirodo, minėtų rūšių paukščiai migruoja tarp Šiaurės ir Lietuvos, o štai pavasarį esu fotoaparatu užfiksavęs Prancūzijoje sužieduotą mėlynąją zylę, kuri peri Lietuvoje. Bet dabar žiema, ir reikia kalbėti apie lesyklas ir lesalus, o ne apie perėjimą, – šyptelėjo Borisas, krestelėjęs savo vešlią ševeliūrą. – Pirmiausia – lesykla turi būti įrengta apsaugotoje nuo kačių teritorijoje. Katės ypač pavojingos žvirbliams, nes jie mėgsta rinkti nukritusius žemėn lesalus. Labai svarbu, kad šalia lesyklos augtų koks tankus krūmas, kuriame maži paukšteliai galėtų pasislėpti nuo paukštvanagio.

Svarbiausia – pradėti lesinti nuo pirmo sniego ir tęsti tai be pertraukos iki žiemos pabaigos.

Nuo paukštvanagio paukščius lesykloje gali apsaugoti ir grotelėmis (tai gali būti vielinės tvoros su didelėmis skylėmis fragmentas) apkalti lesyklos šonai, pro kuriuos, esant reikalui, paukšteliai galėtų išskristi arba likti lesykloje, nes paukštvanagis jų ten nepasieks per grotas. Jei visi lesyklos šonai apkalti grotelėmis, tai jos stogas turi būti atveriamas ar nukeliamas, kad būtų galima išvalyti lesyklą, įberti lesalų. Mat labai svarbu bent kartą per mėnesį išvalyti lesyklą, kad joje neliktų seno, supelijusio maisto, kas yra labai pavojinga mažųjų paukščių sveikatai", – pabrėžė Borisas.

Kas ypač kenkia

Į klausimą, kuo geriausiai lesinti mažuosius sparnuočius, pašnekovas atsakė – nekepintomis ir nesūdytomis saulėgrąžomis, tačiau kartu pažymėjo, kad, rinkdamiesi jas parduotuvėje ar turgavietėje, turime atkreipti dėmesį į lukštus: jei lukštuose yra matomos skylutės, tai yra požymis, kad viduje jau apsigyveno branduoliu mintančios kirmėlaitės – tokios saulėgrąžos netinkamos paukščiams. "Aš verčiau perku lukštentas saulėgrąžas – pavasarį nereikia tvarkyti aplinkos dėl lukštų gausos ir vargu ar kiek nors sutaupyčiau pinigų, pirkdamas nelukštentas saulėgrąžas – juk mokame ir už paukščių nelesamus lukštus", – samprotavo pašnekovas.

Jo teigimu, paukščių įvairovę lesyklose galima padidinti, paįvairinus lesalų asortimentą. "Svarbiausia, kad sparnuočiams skirtas maistas nebūtų sūdytas, supelijęs, supuvęs, surūgęs, pažeistas parazitų, apdorotas chemikalais, nors badaujantys paukščiai neatsisakys ir tokių vaišių. Tačiau neretai tokios vaišės pasibaigia sparnuočių žūtimi. Ypač jiems nuodingi supeliję produktai, juoda ruginė duona. Pastaroji surūgsta paukščio skrandyje, yra labai blogai virškinama. Jokiu būdu neneškime į lesyklą ir apelsinų, citrinų, greipfrutų, bananų žievių ir džiovintų vaisių", – perspėjo Borisas.

Lesalų įvairovė

Vabzdžius lesantiems paukščiams (zylėms, bukučiams, geniams ir pan.) tiks ne tik saulėgrąžos, turinčios daug riebalų, bet ir linų bei spygliuočių medžių sėklos, nesūdyti lašiniai, niekuo neapdoroti taukai, smulkios kruopos (avižos ir kviečiai), aliejuje mirkytas batonas ir avižiniai dribsniai, žali obuoliai. Tiks ir aguonos, soros, pelai ir, žinoma, žemės riešutai. Visų šių produktų yra parduotuvėse, o specializuotose – jau paruoštų lesalų rinkinių. Į klausimą, ar galima į lesyklą dėti susmulkintą kietai virtą kiaušinį ar virtas bulves bei katėms, šunims ir namie laikomiems paukščiams skirtą konservuotą maistą, specialius mišinius, pašnekovas atsakė neigiamai.

Boriso nuomone, geriausia paukščius lesinti saulėgrąžomis, nes jos tinka visiems mažiesiems paukščiams.

"Svarbiausia – pradėti lesinti nuo pirmo sniego ir tęsti tai be pertraukos iki žiemos pabaigos. Mat paukščiai įpranta būti globojami, rasti lesalų, dėl kurių kiekvieną dieną grįžta į lesyklą. Jei neranda joje maisto, paukšteliai praranda daug energijos jo ieškodami kitur, kas gali lemti jų žūtį ypač šaltomis dienomis", – pabrėžė Borisas, kiekvieną žiemą pažeriantis paukščiams ne vieną maišą saulėgrąžų.