– Kur žiemoja vėžiai?

– Iš tikrųjų žiemą plačiažnypliams vėžiams – vestuvių metas. Žinoma, ne visą žiemą, o nuo spalio vidurio, lapkritį, kartais ir gruodį. Kartais jie išsislapsto urveliuose, gelmėse, o kartais žvejams užkimba vėžys su ikreliais ant pilvelio. Kai kurie žvejai nusprendžia ikrelius nukrapštyti (jie galbūt išsiris), o vėžienė keliauja į puodą.

Iš tikrųjų labai blogai taip daryti, nes jauni vėžiukai išsirita tik pavasarį, o atsiskiria nuo motinos tik birželio mėnesį. Todėl jokiu būdu nereikia tokių vėžių gaudyti, išskyrus invazines rūšis, kurias galima gaudyti visus metus.

– Užsiminėte apie invazines rūšis. Turbūt kiekvienas besidomintis pastebėjo, kad plačiažnyplių vėžių labai sumažėjo.

– Taip, vėžių mažėja, todėl siūloma jų įsiveisti tose vietose, kur yra jiems tinkamų buveinių: krantai su vietomis, kur galima išsikasti urvelį, kur yra augmenijos, kur galima slėptis ir kartu medžioti.

– O kur dingsta vabzdžiai?

– Su pažįstamais nuėjome į rūsį ir ten radome būrį uodų, sutūpusių ant rūsio sienų. Uodai slapstosi žiemai. Štai kad ir šiuo metu. Iš tikrųjų vabzdžiai žiemoja ir ruošiasi žiemai visose savo vystymosi stadijose – tiek kiaušinėliuose, tiek lervose, tiek lėliukėse. Netgi suaugę vabzdžiai ieško, kur žiemoti. Pavyzdžiui, kiaušinėliuose gali žiemoti labai vėlai pasirodantys drugiai žiemsprindžiai. Kodėl jie taip vadinami? Visų pirma dėl to, kad gali iki pat sniego skraidyti, o „sprindžiai“, nes jų vikšrai sprindžiuoja – keliauja sprindžiais. Vikšrai atsiranda tik pavasarį ir nugraužia medžių pumpurus, šakeles. Bet vystosi jie ilgai – vasarą drugių dar nepamatysime, jie atsiranda štai dabar, rudenį. Jei nebūtų žiemos, šalčių, nebūtų ir tų drugelių.

Pasirodo, gali migruoti ir boružės, kurių Lietuvoje yra apie 50 rūšių.

Migruoja, keliauja ir nauja vabalų karta. Štai kad ir visiems pažįstamos boružės. Teko praėjusią savaitę pamatyti boružių migraciją – gana retą reiškinį. Prie Kuršių marių ant vandens augalų buvo didžiuliai būriai boružių susikaupę. Pasirodo, gali migruoti ir boružės, kurių Lietuvoje yra apie 50 rūšių. O prie Kuršių marių, nuėjus apie pusę kilometro, vienoje vietoje buvo galima net septynias rūšis boružių aptikti ir pamatyti, kaip jos keliauja ieškodamas maisto, juk amarų nebėra.

Kalbant apie kitus vabzdžius, pavyzdžiui, širšių motinėlės įsikuria kokiose malkinėse, kad ten pralauktų žiemą, nes širšių lizdai vienmečiai – jie sunyksta.

– O kaip yra pasirengę žiemai augalai?

– Augalai dar ilgokai mus džiugins žiedais, galbūt ne tik iki pirmųjų šalčių – kartais, jei šilčiau, ir gruodį galima jų pamatyti.

Bene savičiausi augalai yra tie, kurie šaltuoju metų laiku iš viso išnyksta ir gyvena sėklų pavidalu. Tai – vadinamieji terofitai. Jie kažkur žemėje gyvena mažų sėklyčių pavidalu ir pradeda dygti pavasarį ar netgi vasaros pradžioje. Kai kurie kiti augalai maisto medžiagas kaupia labai įvairiai, pavyzdžiui, netgi svogūnėliuose, gumbeliuose, šakniastiebiuose. Jie yra stambūs ir ten sukauptos maisto medžiagos leis pražysti labai anksti pavasarį.

Apie augalų ruošimąsi žiemai geriausiai sužinome iš lapkričio reiškinio, bet tikrasis lapkritis ne lapkričio mėnesį, o spalį vyksta. Lapų nepakanda šalnos – tiesiog vėstant orui augalai mažiau išgarina vandens ir lapai augalui tampa našta. Kadangi tuo metu mažiau gaminasi chlorofilo (žaliojo dažo), mes pamatome nuostabų auksinį rudenį.

Labai įdomūs yra vandens augalai. Pavyzdžiui, visiems žinomos plūdenos, kurias žmonės vadina maurais, nuskęsta ir žiemoja vandens telkinio dugne. Kai kurie kiti augalai suformuoja žiemojančius stambius pumpurus, vadinamus turionais. Šie pumpurai nusileidžia į vandens telkinio dugną, o kai šilta – ima augti.

– Dabar spalio pradžia, dar ką nors žydinčio galime pamatyti tokiu metų laiku?

– Žydinčio galime nemažai pamatyti – apie 50–60 rūšių augalų. Tokie augalai, kaip dobilai, pilkoji miltinaitė, žydinti baltai, vanagės, snaudalės, žydės dar ilgai. Galima pamatyti žydinčią usnį. Nemažai augalų mus dar džiugins gana ilgai.

– Gamta ruošiasi žiemai, o kas keliauja į tolimus kraštus?

– Labiausiai mus sujaudina paukščiai savo kelionėmis – pakėlę galvą matome didžiulius jų būrius. Iš tikrųjų, be paukščių, migruoja labai daug gyvųjų organizmų. Nemažai žmonių yra girdėję apie šikšnosparnių migracijas – dalis šikšnosparnių rūšių taip pat keliauja į šiltesnius kraštus, nes nebelieka maisto (vabzdžių). Kitai daliai būdinga hibernacija – savotiškas miegas, todėl jie įsikuria rūsiuose, palėpėse ir ten praleidžia šaltąjį metų laiką.

Bet yra ir keistesnių migrantų, pavyzdžiui, laumžirgiai yra keliautojai ir nuskrenda gana toli. Mokslininkai laumžirgius žymi (kaip paukščius žieduoja) ir randa, kad jų kelionės gana tolimos.

Kai matote besidraikančius voratinklius, žinokite, kad tai keliauja voriukai.

Rudenį padaugėja drugių admirolų – jie spalvingi su baltomis ir raudonomis juostelėmis. Šie drugiai taip pat keliauja. Pas mus jų būna vasarą, jie atkeliauja iš pietų. Bet ir šiuo metu, kai buvo keletas šiltų dienų, jų itin padaugėjo ir buvo galima pamatyti, tarkim, prie rūgstančių vaisių. Tai jau keliautojai iš šiaurinių kraštų, jiems Lietuva lyg ir šiltasis kraštas.

Trumpos kelionės būdingos jauniems voriukams. Kai matote besidraikančius voratinklius, žinokite, kad tai keliauja voriukai. Jų kelionės nėra tokios tolimos, kaip paukščių, bet skrisdami jie randa naujas buveines ir ten įsikuria. O štai vandens voras sidabriukas, gyvenantis burbuluose, iš tinklo pasidaro nardomąjį varpą, susiranda tuščią kriauklę ir joje puikiai praleidžia žiemą. Keliauja ir pelės, ir zylės, ir varniniai. Jų migracijos trumpos, arčiau žmonių. Tai reiškia, kad žmogų jie pamėgo, nes čia gali rasti maisto, jaučiasi saugiau.

– Jau pamažu gyvoji gamta ruošiasi žiemos miegui?

– Taip, ne tik šikšnosparniai – ir dalis kitų gyvūnų bando užmigti. Jiems šios gražios dienos – lyg lopšinė prieš miegą. Daugelis gyvūnų, pavyzdžiui, varliagyviai, jau dairosi žiemaviečių. Visiems žinomos žalios spalvos varlės žiemos vandenyje, o didžioji dalis rudos spalvos varlių, rupūžės užsikas į žemę, pasislėps po kerplėšomis, palįs po akmenimis, netgi į žmonių rūsius ir ten žiemos.

Bene įdomiausias žiemojimas gluodenų – bekojų driežų. Jie žiemoja ištisais būriais. O kartais ne tik būrys nuo 20 iki keliasdešimt gluodenų susisuka į tokį kamuolį, bet prie jų įsikuria viena kita rupūžė ir kitų gyvūnų.