„Bet [...] tikimybė Lietuvoje susidurti bent jau su stambesnio gyvūno agresija, kuri galėtų kelti realų pavojų, labai menka. Šiek tiek pajuokaudamas pasakyčiau, kad išlošti milijoną, ko gero, didesnė tikimybė negu nukentėti nuo laukinių gyvūnų mūsų gamtoje“, – pastebi jis.

– Pone Tijušai, ar šiuo metu yra didesnė tikimybė miškuose sutikti laukinių žvėrių?

– Ne, nemanau, kad tikimybė šiuo metu didesnė. Tiesiog dabar miškai lankomi daug intensyviau – grybaujama, uogaujama. Bet mes miške esame nekviesti svečiai. Ten gyvena daugybė gyvūnų, todėl nieko keisto, kad sutinkame ir lūšių, ir šernų, ir kitų gyvūnų.

Reikėtų žinoti, kad šiuo metu gamtoje auginami jaunikliai. Labai protingai pasielgė tie grybautojai, kurie sutikę šernų bandą ir lūšį, elgėsi atsargiai. Patelės, ypač stambesnių gyvūnų, gindamos savo jauniklius, iš tikrųjų gali kelti tam tikrą grėsmę.

Bet norėčiau pabrėžti vieną dalyką: tikimybė Lietuvoje susidurti bent jau su stambesnio gyvūno agresija, kuri galėtų kelti realų pavojų, labai menka. Šiek tiek pajuokaudamas pasakyčiau, kad išlošti milijoną, ko gero, didesnė tikimybė negu nukentėti nuo laukinių gyvūnų mūsų gamtoje.

– Žmonės sutiko lūšį. Turbūt tai labai retas atvejis?

– Priklauso nuo to, kaip dažnai lankaisi gamtoje. Dažniau lankantis, tikimybė didesnė. Lūšis – gana retas gyvūnas. Šiuo metu Lietuvoje jų tėra šimtas ar pora šimtų, tad nesunku apskaičiuoti tikimybę, kokia galimybė ją sutikti. Taigi tai reikėtų vertinti kaip sėkmę ir laimę. Beje, man patiko, kad ta šeima, sutikusi žvėrį, elgėsi labai protingai ir atsargiai.

– Taigi nereikėtų mojuoti lazda prieš lūšį?

– Gink Dieve. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad labai išpopuliarinta „gelbėjimo misija“ – pamatei gyvūną ir bandyk išsiaiškinti, ar jam nereikia pagalbos. Tos pagalbos gyvūnijai iš mūsų tikrai nereikia. Todėl, pamačius bet kokį gyvūną, neverta jam skirti per daug dėmesio – ar nuvaryti, ar prisivilioti, ar pagloboti. Pavyksta nufotografuoti, nufilmuoti – valio, gražu, pasidalinkite ta informacija su kitais, jei norite. Bet, kaip sakiau, reikia elgtis taip, kaip svečiuose – kaip namuose, į kuriuos tavęs nekvietė.

– Pastaruoju metu gal jau rečiau kalbame apie vilkų daromą žalą?

– Tikrai ne rečiau.

– O vilką sutikti miške didelė tikimybė ir kaip sutikus reaguoti?

– Panašiai, kaip ir su lūšimi. Vilkų gerokai daugiau negu lūšių. Bet, nors jie stambiausi plėšrūnai, gyvenantys Lietuvoje, jie yra atsargūs ir baikštūs.

– Dieną galbūt vilkas neina į „susitikimus“ su žmonėmis?

– Ne tik vilkas. Dauguma mūsų gyvūnų yra aktyvūs būtent naktį, tik ne dėl savo noro arba prigimties, o dėl to, kad naktį jų gyvenamoje teritorijoje rečiau lankosi žmogus. Tuos pačius gyvūnus kur nors tolimojoje šiaurėje, kur žmonių labai mažai, labai nesunku pamatyti aktyvius dieną.

– Minėjote, kad šiuo metu šernų šeimynos eina į laukus. Ką daryti sutikus šernus?

– Šiuo metu šernai daugiau vaikšto ne į bulvių, o į javų laukus. Labai paprastas patarimas – pagarbiai juos aplenkti.

– Pabėgti tiesiog?

– Bėgti ir panikuoti tikrai nereikia. Tiesiog nereikia artintis, erzinti, bandyti nufotografuoti, kas dabar madinga.

– O jei bandytum nusifotografuoti su šerniuku, šernė gintų ir pultų žmogų?

– Be jokios abejonės. Užtikus, atrodo, vieną jauną ir dar žioplą šerniuką, kuris nebijo žmogaus, prie jo lįsti negalima, nes išnirusi šernė tikrai gins savo vaiką.