Reikėjo tik postūmio
Šiemetis Europos metų medis nugalėtojas paaiškės jau kovo 24-ąją ir bus paskelbtas Briuselyje, Europos Parlamente vyksiančios iškilmingos ceremonijos metu. Tačiau, kad ir koks būtų balsavusiųjų verdiktas, rukiškiai jau jaučiasi laimėtojai.
Ėmęsi globoti šimtmečius skaičiuojantį Laukių ąžuolą, per mažiau nei metus netoli Skuodo įsikūrusio kaimo gyventojai įsisuko į tokį darbų ir įvykių verpetą, kokio nė nesapnavo, bei sulaukė milžiniško dėmesio, nors jo specialiai ir nesiekė.
Viskas prasidėjo tiesiog nuo idėjos sutvarkyti senojo ąžuolo aplinką. Kaip sako Rukų bendruomenės seniūnaitė Egida Skurdauskienė, tokia mintis turbūt pleveno ore ne vienus metus – reikėjo tik ryžtingo postūmio.
„Mūsų kaimo siela Aleksandras Metrikis, kuriam pernai sukako 80, yra neįtikėtino aktyvumo žmogus. Būtent jis vieną dieną pasakė: „Susiimkime ir pagaliau sutvarkykime tą vietą.“ Nors ąžuolas auga privačioje teritorijoje, jis puikiai matomas nuo kelio, tad apleistas sklypas, pilnas akmenų, statybinių plokščių, žmonėms jau ilgą laiką badė akis“, – pripažįsta pašnekovė.
Mena kartų kartas
Nuo ankstyvo 2025-ųjų pavasario prasidėję ąžuolo prieigų tvarkymo darbai sutelkė visą būrį entuziastų: teritorija pamažu išvalyta, užsėta veja, įrengtas takas, suoliukas, medį apjuosė akmeninė tvorelė, o šalia įrengta ir simbolinė lenta.
Ąžuolo puoselėjimo darbai tapo savotiška terapija ir pačiam sklypo savininkui, skaudžiai išgyvenusiam žmonos netektį.
„Mums visiems buvo labai džiugu matyti, kaip žmogus atsigauna. Kiekvieną dieną jis dirbo kartu su mumis, su technika labai padėjo Aleksandro sūnus, kuris yra stiprus vietos ūkininkas. Tad šis projektas mūsų bendruomenei buvo ne tik didžiulis fizinis, bet ir emocinis pokytis“, – pastebi E. Skurdauskienė.
Būtent sodybos šeimininkas Jonas Buivydas ne tik visam kaimui atvėrė ąžuolo erdvę, bet ir pasiūlė suteikti medžiui istorinį Laukių ąžuolo vardą. Taip galiūnas buvo vadinamas nuo seno įprasminant šioje vietoje gyvenusios giminės kartų kartas. Simboliška ir tai, kad medis stūkso Rukų kaimo Ąžuolo gatvėje.
Egida pasakoja, kad teikiant paraišką konkursui organizatoriai teiravosi, ar Laukių ąžuolas garsėja ir kokia nors legenda. Pašnekovė šypteli: jei iki tol tokios niekas ir nežinojo, specialiai kažko kurti neteko – reikėjo tik pasinerti į archyvus ir bažnytinius įrašus.
Ąžuolas stovi bemaž 400 metų, norėčiau tikėti, gyvuos dar tiek pat ir ilgiau. Tačiau dabar jis nebe vienas – jis turi mus, o mes turime jį kaip savo stiprybės šaltinį.
Tikrųjų prasmių paieškos
Padedant Rukų kraštotyros būrelio „Alkierius“ vadovei Magdalenai Taurinskienei, pavyko atsekti net šešias šioje vietoje gyvenusias Laukių giminės kartas.
„Radome įrašų, pradedant Pranciškumi ir Barbora Laukiais. Viena paskutiniųjų šios giminės atstovių Julijona Laukienė čia išgyveno net 103 metus. Dar vaikystėje ji pasakodavusi, kad jau tuomet ąžuolas buvo vadinamas 100-mečiu. Tad sudėję visus faktus, pasitelkę tiek specialistų skaičiavimus, tiek dirbtinio intelekto pagalbą, galime teigti, kad medžio amžius siekia apie keturis šimtmečius“, – atskleidžia seniūnaitė.
Išmatavus galiūną, nustatyta, kad jo apimtis siekia 5,1 m, lajos plotis – 28,35 m, o aukštis – 27 m.
Istorinė atmintis bendruomenei padėjo apsispręsti ir dėl Laukių ąžuolui pagerbti skirtos šventės datos. Buvo pasirinkta rugpjūčio 10-oji – diena, kai lietuviai garbindavo Perkūną. Jo atributais nuo seno laikomi ugnis, akmuo ir ąžuolas, o viena žodžio kilmių taip pat siejama su ąžuolu.
„Tai simbolinis laikas, susijęs su šių medžių sodinimo tradicijomis. Norėjome, kad mūsų šventė turėtų gilią prasmę, o ne būtų tik dar vienas pasisėdėjimas“, – sako E. Skurdauskienė.
Šuolis į paskutinį vagoną
Pašnekovė su šypsena prisimena ir jau ne kartą pasakotą istoriją apie tai, kad kelią į Europos medžio konkurso aukštumas nutiesė visiškas atsitiktinumas – laiku išgirstas paskatinimas.
Kai vietos kalvis Gintautas Petrauskas nukalė stovą atminimo lentai, o skulptorius Mindaugas Jankauskas patarė, kaip jį tinkamai pastatyti, būtent pastarasis ir paakino: „Kodėl nedalyvaujate Lietuvos medžio rinkimuose?“
„Anksti ryte, prieš pat darbus, nulėkiau nufotografuoti ąžuolo ir pateikiau duomenis. Buvo pati paraiškų pateikimo pabaiga – galima sakyti, įšokome į paskutinį traukinio vagoną ir neturėjome jokių didelių lūkesčių“, – prisipažįsta rukiškė.
Tačiau kaimo bendruomenės aktyvumas platinant žinią apie konkursą neliko be atsako. Rezultatai nustebino net pačius organizatorius – Laukių ąžuolas surinko istoriškai rekordinį balsų skaičių, o pergalė nacionaliniame etape atvėrė duris į Europą.
Didžiausi konkurentai – lenkai
Tačiau su sėkme Lietuvos medžio rinkimuose prasidėjo dar didesni iššūkiai – reikėjo sukurti profesionalų vaizdo įrašą – vos poros minučių klipą, į kurį turėjo tiek daug visko sutilpti. Be to, konkuruojant su kitomis valstybėmis dar aktyviau skleisti žinią tiek apie patį renginį, tiek raginti tautiečius balsuoti už rukiškių galiūną.
„Europos etape kova buvo įtempta, ypač su Lenkija. Dvi savaites galėjome stebėti rezultatus, balsai nuolat svyravo: tai mes pirmi, tai lenkai. Trečią savaitę balsavimas tapo slaptas, tad kovo 24-ąją laukia išties jaudinanti tiesos akimirka“, – vizito į Briuselį išvakarėse kalbėjo seniūnaitė.
Pašnekovė neneigia, kad laimėjus nacionaliniame etape rukiškiams teko sulaukti ir pašaipių komentarų: esą mes turime gražesnį ąžuolą ar mano kieme auga gražesnė tuja. Kaip sako Egida, vietos po saule pakanka visiems, todėl pirmiausia reikėtų užduoti sau vieną klausimą: o ką pats padarei, kad tą tavo grožį visi pamatytų ir norėtų jį palaikyti?
Šiandien Rukų gyventojai vis dar pratinasi prie netikėtai užklupusio dėmesio bangos. „Žinoma, kad jis malonus. Buvome tiesiog paprastas kaimas, neturėjome jokio ypatingo objekto, o dabar ir vikipedijoje apie Rukus įrašyta, kad čia yra Laukių ąžuolas. Jau sulaukiame nemažai lankytojų, kurie atvažiuoja jo pažiūrėti“, – šypteli pašnekovė.
28 – maždaug tiek metrų siekia ąžuolo lajos plotis.
Čia netuštėja sodybos
Rukuose skaičiuojama vos apie 200 gyventojų, tačiau čia sodybos netuštėja, o bendruomenės renginiuose, šventėse netrūksta jaunų veidų. Pati po studijų Klaipėdos universitete į gimtąjį kraštą grįžusi Egida atvira – reikėjo pagalbos tėvams, tačiau niekada to nelaikė nuosprendžiu.
„Šiais laikais atstumai nebeturi reikšmės“, – teigia Skuodo amatų ir paslaugų mokyklai vadovaujanti E. Skurdauskienė.
Kaimo gyventojai didžiuojasi ir savais, ir žinomų kraštiečių pasiekimais. Jau ne vieną dešimtmetį Rukus garsina kapela „Gaspadorius“, kurios vadovas Gintautas Petrauskas – populiariųjų „Žemaitukų“ nario Ovidijausir šiemetėje „Muzikinėje kaukėje“ dalyvaujančio atlikėjo Lauryno tėtis.
Iš Laukių giminės kilęs ir daugelio puikiai atpažįstamas LNK „balsas“ – Martas Kalendra, kuris ąžuolo pagerbimo šventei padovanojo profesionalų įgarsinimą. Beje, bendruomenės pasišventimas puoselėjant senąjį ąžuolą įtikino ir pritraukė nemažą būrį rėmėjų, kurie ne tik padėjo surengti profesionalų renginį, bet ir prisidėjo prie paties projekto sklaidos.
Nuo pašto ženklo iki monetos
E. Skurdauskienė neneigia – kaimo galiūno populiarumas įpareigoja bendruomenę galvoti apie ateitį, tad praėjusį rudenį netoliese, toje pačioje Ąžuolo gatvėje, rukiškiai pasodino per 40 jaunų ąžuoliukų.
Pašnekovės teigimu, bendruomenė puoselėja nemažai ateities planų, tarp kurių – ir Lietuvos arboristikos centro vadovo Sigito Algio Davenio idėjos, pradedant edukacinėmis programomis ir baigiant Laukių ąžuolui skirto pašto ženklo ar net monetos leidyba.
Naujam gyvenimui prikelta Rukų kaimo vieta tapo dar vienu bendruomenės traukos tašku – čia jau plazdėjo trispalvės valstybinių švenčių metu, skambėjo kalėdinės linksmybės ir degė Naujųjų sutiktuvių laužai.
Vis dėlto, kaip pripažįsta seniūnaitė, svarbu neužmiršti pusiausvyros: ne tik grožėtis gamtos kūrinija, džiaugtis ypatinga energetika, kurią spinduliuoja šimtmečius skaičiuojantis galiūnas, bet ir tausoti medį, saugoti jį nuo per intensyvaus žmonių antplūdžio.
„Ąžuolas stovi bemaž 400 metų, norėčiau tikėti, gyvuos dar tiek pat ir ilgiau. Tačiau dabar jis nebe vienas – jis turi mus, o mes turime jį kaip savo stiprybės šaltinį“, – šypteli pašnekovė.
Pretendentų – dešimtys
* Lietuvos medžio konkursas šalyje organizuojamas nuo 2016 m. Vienas svarbiausių jo tikslų – atpažinti Lietuvos kraštovaizdžiui ir kultūrai reikšmingus medžius, turinčius išskirtinių biologinių, dendrologinių, istorinių ar bendruomeninių savybių, ir skatinti visuomenės dėmesį medžiams, jų priežiūrai ir žmogaus ryšiui su gamta. Nacionalinio konkurso laimėtojas taip pat atstovauja Lietuvai Europos medžio rinkimuose.
* 2025 m. Lietuvos medžio konkurse dalyvavo 23 medžiai iš įvairių šalies vietovių, simbolizuojantys gamtos stiprybę ir žmonių ryšį su istorija bei bendruomene. Viešas balsavimas elektroninėje erdvėje leido visuomenei išrinkti savo favoritą. Šiemečiu laimėtoju tapęs Laukių ąžuolas surinko net 3 tūkst. 436 balsus.
* Nacionalinį Lietuvos medžio konkursą organizavo Lietuvos arboristikos centras kartu su Seimo Aplinkos apsaugos komitetu.
Naujausi komentarai