Karingasis bebras Užusalių herbe – ne vienintelis gyvūnas Lietuvos miestų heraldikos simboliuose. Tarp jų pasitaiko ir nežemiškų, mūsų kraštams neįprastų būtybių, tačiau visa tai galima paaiškinti vietovę supančios gamtos ir gyvenimo būdo ir amatų skirtumais.

Leiskimės į gamtos simbolių paieškas Lietuvos miesto simboliuose.

Ginkluoti plėšrūnai

Raseinių herbo simbolio – lūšies – kilmė siejama su nuo senovės garsėjusiu šios vietovės miškingumu ir čia vykusiomis medžioklėmis. Karsakiškio herbe pavaizduota auksinė lūšies galva su žvėries „ginklais“ – sidabrinėmis iltimis ir raudonu liežuviu. Netoli šio miestelio esanti Žaliosios girios dalis ir vienas iš upelių yra vadinami Lūšupiu, apylinkėse sutinkami į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti plėšrūnai, jau daugiau nei dešimtmetį įvardijami ypatingai saugoma nykstančia rūšimi.

Rietavas pasirinko liūtą su kalaviju dantyse. Žemaičių Naumiesčio variantas – karališkasis plėšrūnas dantyse įsikandęs raudoną titnaginį pistoletą. Valkininkus atstovauja šėlstantis liūtas.

Raudonais nagais ir dantimis „apsiginklavęs“ juodas vilkas prisidėjo prie Girkalnio įkūrimo.

Legendos pasakoja apie bažnyčią šioje vietoje pastatydinusį poną Jurgį, kuris maldomis ir pažadu pastatyti šioje vietoje bažnyčią sugebėjęs apsisaugoti nuo jį medžioklės metu užpuolusių vilkų „girioje ant kalno“ – Girkalnyje. Marcinkonių herbe vaizduojamos trys nutrauktos juodos vilkų galvos su raudonais liežuviais. Lapių miestelį „atstovauja“ lapės.
Išlaužo herbe atkartota miestelio vardo kilmės legenda. Išlauža – tai vieta miške, kur daug išlaužytų medžių, tad herbe nuspręsta pavaizduoti belaužiantį medį lokį. Šėliojantys galiūnai šeimininkauja ir Viduklės, Meškuičių herbuose. Mosėdžio lokys neša akmenį, Batakių – raudoną kuoką, o Bartninkų – vaikosi penkias raudonas bites. Pastarojo miestelio pavadinimas kilęs iš medaus kopinėjimo (liet. bartininkas, bartninkas – drevinės bitininkystės bitininkas). Šėlstantis šernas vaizduojamas Troškūnų herbe. Šiaulius garsina ne tik lokys, bet ir raudonas veršis.

Nuo žemdirbio iki ristūno

Arklys heraldikoje laikomas susisiekimo, miestų vystymosi, stiprėjimo ir klestėjimo simbolis. Juknaičių herbo „krikštu“ tapo gyvenvietės centre stovinti skulptūra – žirgas ir ant jo nugaros tupintis sakalas. Želva pasirinko dvigubo arklio variantą – viename herbo šone išlindusi priekinė šokančio sidabrinio žirgo pusė, o kitame – užpakalinė juodo sunkiojo arklio pusė.

Krokialaukiui atstovauja be raitelio „likęs“ raudonas žirgas. Baltas eržilas „žingsniuoja Kirkilų herbe. Debeikių ir Laukuvos herbuose vaizduojama po šokantį žirgą. Radviliškio herbe žirgas iš nasrų leidžia šviesą. Žirgai su raiteliais atstovauja Priekulę, Veiviržėnus ir Josvainius. Perskeltą Liudvinavo herbą galima sumaišyti su mūsų šalies herbu, kadangi jame pavaizduotas sidabrinis šarvuotas raitelis ant šokančio žirgo beveik identiškas. Adutiškio raitelio priedermė – nešti vėliavą. Daugailių herbe vaizduojamas paštininkas – raitelis su pašto krepšiu ir ragu, menantis kadaise čia įkurtą pašto stotį. Gražiškius garsina persirengėlis sidabrinio žirgo kostiumu.

Kaišiadoris atstovaujantys keturi žirgai besiplaikstančiais karčiais ir raudonomis akimis primena apie pro miestą vykstančius traukinius. Banguoti besiplaikstantys karčiai – garvežių paliekamų dūmų juostos, o raudonos akys – žibintai.

Žirgų lenktynėmis ant Sartų ežero garsėjančios Dusetos herbe įprasmino ledą ir tris bėgančius ristūnus. Kūžių herbe – trys arklio galvos.
Tauragnus „sergi“ raudonais ragais papuoštas juodas tauras, Rokiškio – juodas jautis, o Ukmergės – raudonas veršis – Poniatovskių giminės simbolis. Perloją garsina rudas stumbras su lotynišku kryžiumi ant galvos ir yra sietinas su Kauno heraldikos tradicija. Laikinoji sostinė dabar taip pat susigrąžinusi nuo senų laikų miestą garsinusį taurą, kurį anuomet paprastai galėjo medžioti tik kunigaikščiai.

Mistinės sąjungos

Prie sausumos ir vandens kelių įsikūrusios Viešvilės herbe puikuojasi fantastinė būtybė – žirgo priekiu ir žuvies uodega. Tokiu vos prieš metus pasirinktu herbu siekta įprasminti kario bendražygį ir šio krašto gyvūnijos turtingumą. Kitame svarstymui pateiktame variante buvo pavaizduota ūdra su žuvimi nasruose, tačiau pirmasis vietos bendruomenei pasirodė tinkamesnis.

Siesikų heraldiniu simboliu pasirinktas sidabrinis hipokentauras (žmogus – žirgas), iš lanko šaunantis strėle į išsižiojusio žalčio galvą, kuri yra pakeltos uodegos gale. Užvenčio herbą puošia auksinis sparnais plasnojantis pegasas.

Merkinėje iki šiol šeimininkauja sidabrinis vienaragis, kuris į miesto herbą atkeliavo iš Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto aplinkos, nuo XVI a. pradžios sutinkamas Lietuvos valstybės herbe, o dabar ir Prezidento vėliavoje. Šis gyvūnas atstovauja ir Vištytį.

Kam galvą, o kam ragus

Lazdijus nuo Magdeburgo teisių suteikimo 1597 m. garsina auksinis briedis raudonu liežuviu.

Degučių herbe – link medelio žingsniuojantis elnias. Rodos tik tiek ir bus tų „cielų“ žvėrių... Satkūnų kaimo herbe iš elnio belikę tik ištikimybę simbolizuojantys ragai, o virš jų – vienybės ženklas – dobilo lapas. Du iš Kazlų Rūdos herbo atributų – stirnino, vadinto ožiu (rus. koziol), ragai, reiškiantys ne tik miesto pavadinimą, bet ir gausiai žvėrių gyvenamus miškus. Rūdiškių miškus ir ežerus garsina šonu pasukta auksiniais ragais puošta sidabrinė tauriojo elnio galva. Saldutiškio „atstovas“ vietoj ragų padabintas dvejomis sidabrinėmis pušų šakomis su auksiniais kankorėžiais. Kudirkos Naumiesčio herbe elnio galvą supa lelijų šakelių vainikas.
Briedžio galva Širvintų herbe simbolizuoja senas krašto medžioklės tradicijas ir miško turtus. Vietiniai šiuos žvėris vadina širviais.

Valdovai iš debesų

Herbuose „tupi“ ir paukščiai. Biržų herbe vaizduojamas juodas erelis pabrėžia LDK didikų Radvilų Biržų-Dubingių atšakos karinę šlovę, kunigaikščių kilmę ir miesto priklausomybę šiai giminei. Šis plėšrus paukštis „įsitaisęs“ ir Šeduvos simbolyje. Kietaviškių herbe sujungti oro ir vandens simboliai – auksinę žuvį nagais įsitvėręs auksinis erelis. Viešvėnų herbe budi du auksiniai medžioklės sakalai. Du stilizuoti raudoni sparnuočiai atstovauja ir Pabradei. Salakas pasirinko artimiausią miesteliui žodį „sakalas“ (perskaitykite pavadinimas nuo galo) ir šį paukštį „patupdė“ herbe. Pandėlio herbe dvi šio kario gynėjo raudonos plunksnos pabrėžia kruviną kovą už laisvę. Andrioniškio herbe pūpso išminties „nešėja“ auksiniais nagais ir snapu puošta sidabrinė pelėda, Veiverių simbolikoje ji juoda.

Beižionių herbe pavaizduota gervė. Šis į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas paukštis gyvena pelkėse, miškų raistuose, yra labai atsargus ir baikštus. Krosnos herbe sparnuotis „apsiginklavęs“ auksine alebarda. Neveronių herbe pavaizduotas tokio paties likimo sulaukęs juodasis gandras. Jie veisiasi šios apylinkės miškuose, kur nemažai raistų ir pelkių. Vietą šis sparnuotis rado ir Krakių herbe. Lietuvių gerbiamas darnios šeimos, meilės gimtajam kraštui simbolis baltasis gandras budi Ramygalos herbe.

Šį miestą iki visuotinės melioracijos supo pelkės ir durpynai – šių sparnuočių namai. Šaukoto herbe tarp prikritusių uogų įsitaisiusi pempė, mat apylinkėse plyti nemažai pelkių ir spanguolynų. Juodas kurtinys įprasmina Bubių-Padubysio miškų masyve bubėjusius paukščius, nuo kurių kilo miestelio pavadinimas Bubiai. Kita legenda pasakoja apie miškuose gyvenusius ir žmones gąsdinusius baubus. Šunskų herbe įamžinti karališkieji paukščiai – fazanai, kurie kadaise buvo medžiojami, o dabar įkūnija tris dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę. Baisogalos herbe vietos rado ir iš pietinių kraštų į Lietuvą užklystantis juodas naktikovas, pavaizduotas su žiedu snape.

Leckavos miestelis ir bažnyčia nuolat buvo naikinama gaisrų, tačiau vėl buvo atstatoma ir tarsi atgimdavo iš pelenų. Tai ir stengtasi įprasminti miestelio herbe, kurį papuošė mitologinis paukštis – feniksas. Pasak senovės graikų ir romėnų legendų, senatvėje feniksas iš kvapių žolelių susinešdavo didelį lizdą ir susidegindavo, o iš tų pelenų atgimdavo jaunas paukštis. Salantų herbe – kitas raudonskiauterys, kuriuo „įamžintas“ miestelio pakraštyje esantis Gaidžio kalnas, apipintas legendomis, padavimais ir įvairiausiais pasakojimais. Manoma, kad šalia arba netoliese kadaise stovėję Salantų pirmtakai – Skilandžių dvaras ir gyvenvietė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Jonavos herbe ėmė šeimininkauti gulbė, primenanti dar XVII amžiuje šių kraštu žymaus raštijos pradininko Abraomo Kulviečio naudotą herbą. Veisiejų herbe plaukioja trys juodos raudonsnapės antys, įprasminančios krašto gamtos turtus ir Ančios ežerą.

Užliedžių herbe įamžintas griežlių duetas. Balų vištelėmis dar vadinami sparnuočiai veisiasi drėgnose Nevėžio pakrančių pievose. Kuktiškių herbą „užėmęs“ raudonas kukutis su raudonai juodu kuodu, sparnais ir uodega. Baltąją Vokę garsina žuvį nešantis tulžys. Šeštokų herbe garvežio ratą supa šeši laukiniai karveliai – purpleliai, kurių gausu miestelio apylinkėse. Kruopių herbe vaizduojamas tetervinas, Viešintų – knygą nešantis balandis, Ringaudų – trys žvirbliai, Molėtų – trys į viršų skrendantys kirai, Laižuvos – ant liepos šakelės giedantis strazdas, o Pagėgių herbe – sidabrinė gegutė.

Upytę sergi juodas kovarnis, snape laikantis raudoną raktą. Ašmintos herbui sukurti buvo pasitelkti šioje apylinkėse gimusio poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Panemunių paukšteli žalias, čiulbėk senąja išmintim, giedok visais vargų kryželiais, visais karais, visom mirtim.“

Garsina ir ropliai

Gaižaičių kaimo herbe tarp trijų bruknių uogomis padabintų šakelių raitosi sidabrinė gyvatė. Vyžuonas atstovauja žalias žaltys – geroji namų dvasia, šeimos globėjas ir amžinybės, nemirtingumo, atsinaujinimo simbolis. Vietinių šis roplys nuo seno vadinamas vyžu (plg. rus. уж – žaltys), tad siejamas ir su miestelio pavadinimo kilme. Seirijų herbe vienas virš kito ropoja trys juodi vėžliai, įprasminantys nykstančius balų vėžlius.

Vandens valdovai

Vandens gyvūnai herbuose vaizduojami ne tik kaip sparnuočių pagautas laimikis. Kai kurios žuvys atrodo net grėsmingiau už lokius ar liūtus. Veliuonos herbe seniai šeimininkauja aukštyn kyšančiais sidabriniais dantimis apsiginklavęs auksinis karšis. Sidabrinė fantastinė būtybė – stirnos ir žuvies junginys – tai Zarasų simbolis, kuriuo apjungiama graži šio krašto gamta.

Pakilus Nemuno vandens lygiui, Birštonas neteko banginuko skulptūros, kuri taip ir liko po vandeniu. Legendinis banginis atgimė mineralinių vandenų versmėmis garsaus kurorto herbe, kur jis vaizduojamas kaip puikiais dantimis „apsiginklavusi“ fantastinė žuvis, o jai iš viršugalvio trykšta vanduo.

Aukštadvaryje dar 1906 m. pradėti veisti upėtakiai, kuriais tuomet būdavo aprūpinama Vilniaus ir Kauno aukštuomenė. Dvi tokios viena prieš kitą šokančios žuvys pavaizduotos ir herbe. Karmėlavos, kuriai Magdeburgo teises suteikė paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas, herbe šeimininkauja dvi auksinės lydekos. Velžius – obuolį nusitvėręs gerai vietiniams pažįstamas švaraus vandens talismanas vėžys, kuris taip pat „reprezentuoja“ švarią Švenčionėlių gamtą. Sudeikių herbe vieta dalinasi trys raudonos, o Švenčionių – dvi sidabrinės žuvys seliavos.