Norėjo padėti pažįstamai

"Mano atsiradimo "Nuare" istorija labai netikėta, – sako praeityje sceniniu pseudonimu Minedas vadintas vyras. – Visuomet troškau prisidėti prie gyvūnų globos, bet vis stabdydavo klausimas: ar iš tiesų noriu daryti tai sąmoningai? Ar suvokiu, kad gali būti sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai? Vadinu tai nuotykiu, išaugusiu į labai rimtą poelgį, kai gavau ne tik darbą, bet ir augintinį."

Viena Klaipėdoje gyvenančio Mindaugo pažįstama užsinorėjo šuns ir paprašė jo paieškoti. Nieko nelaukęs jis paskambino į gyvūnų prieglaudą "Nuaras", turinčią filialą uostamiestyje, ir paprašė pagalbos. Pokalbio metu, diskutuojant apie beglobių gyvūnų situaciją Lietuvoje, M.Jonušui pavyko rasti daug bendrų požiūrio taškų su "Nuaro" vadove Jurgita Gustaitiene. Netikėtai pačiam, jis gavo ne tik naują darbo pasiūlymą, bet ir naują bičiulę – bišoniukę Belą.

Savo pažįstamai šunelio Mindaugas vis dar ieško, nes ponia yra senyvo amžiaus ir ne bet koks augintinio temperamentas jai tinka.

Mažoji mokytoja

"Aš visą laiką norėjau šuns, nes gyvenu vienas. Aišku, laisvės daugiau, bet visuomet nedrąsiai pasvajodavau apie keturkojį draugą", – prisipažįsta pašnekovas, ilgai nedvejojęs, kai "Nuaro" vadovė jam atsiuntė balto gražaus šunelio – bišono, paimto iš daugyklos – nuotrauką.

Ta veislė Mindaugą jau nuo seno viliojo, bet vis dar nesiryžo apsispręsti – manė, jog turi per daug darbų, įsipareigojimų, kad prisiimtų dar vieną.

"Pavadinau ją Bela. Iki manęs ji nebuvo turėjusi nė vieno normalaus šeimininko. Gal dėl to kalytė be galo jautri. Nenori likti viena namuose. Tad stengiuosi visur, kur tik galiu, vežiotis ją drauge", – aiškina naujasis šeimininkas.

Bela labai mėgsta keliauti specialiame kelioniniame krepšyje. O dalykinių susitikimų metu elgiasi ramiai – tiesiog guli Mindaugui ant kelių ir klausosi. Iš savo augintinės jis mokosi ramybės, pakantumo, žaismingumo.

"Ji turi tokių savybių, kurių mums, žmonėms, kartais labai trūksta. Štai kodėl vadinu Belą mažąja savo mokytoja. Ir net leidžiu miegoti jai savo pataluose (juokiasi). Sakote, nepedagogiška? Galbūt. Bet noriu ištrinti iš jos galvelės tą beveik metų trukmės skaudžią patirtį, kurią jai teko išgyventi iki manęs", – atvirauja "Nuaro" komunikacijos vadovas ir nori visiems būsimiems prieglaudos klientams priminti, kad gyvūnas yra ne tik duotis, bet ir nelengva užduotis.

Palydovė: keturkojė Mindaugo bičiulė Bela – visur su šeimininku, ji nenori likti viena namuose.

Atsakomybės stoka

Pasiimti gyvūną iš prieglaudos – pagirtinas poelgis. Bet prieš tai žmogus turi labai sąmoningai apgalvoti, ar yra pasiryžęs jo laukiantiems pasikeitimams.

"Tarkim, aš anksčiau mėgdavau ilgiau pamiegoti, bet, atsiradus Belai, ji kasryt mane kelia šeštą nė neklausdama, noriu ilgiau pasnausti ar ne", – juokiasi Mindaugas.

Tiems žmonėms, kurie grąžina buvusius beglobius į "Nuaro" prieglaudą (dažniausiai šunis), M.Jonušas siūlo: "Įveskite į "Google" paiešką norimą šuns veislę, atsispausdinkite paveikslėlį, pasikabinkite jį ant sienos ir gyvenkite be didelių rūpesčių ilgai ir laimingai."

Pasak jo, neįmanoma gyventi su keturkoju ilgai ir laimingai, bet individualiai. Taip nebūna. Jei jau sykį prisiėmei atsakomybę už gyvūną, turi prisiminti ir kitus dalykus: jį reikia skiepyti, ženklinti (tuomet nelaimės atveju greičiau bus galima surasti), gydyti, o ne išmesti iš automobilio, kai suserga.

Pasak M.Jonušo, šiuo metu didžiausias "Nuaro" prieglaudose dirbančių žmonių galvos skausmas – neatsakingai pasiimami ir grąžinami atgal į prieglaudą gyvūnai.

"Gyvūnas ne šiukšlė, kurį paėmus vėliau būtų galima išmesti, o prieglauda – ne sąvartynas", – "YouTube" vaizdo įraše kalbėjo "Nuaro" vadovė J.Gustaitienė. Jai antrina Mindaugas, sakydamas, kad iki 10 proc. keturkojų, paimtų iš prieglaudos karantino laikotarpiu, jam pasibaigus buvo grąžinti atgal dėl įvairiausių priežasčių: "Nepatiko", "Priteršė namus", "Nesugyveno su kitu augintiniu", "Nesutarė su mano vaiku", "Nepatiko mano draugui", "Sukramtė mano persišką kilimą" ir pan.

Vadinu tai nuotykiu, išaugusiu į labai rimtą poelgį, kai gavau ne tik darbą, bet ir augintinį.

"Juk aš irgi galėjau panašiai padaryti, mat Bela sunkiai lieka viena namuose. Matyt, bijo, kad šeimininkas ją paliks ir nebegrįš. Tad tenka dažnai ją imti kartu su savimi", – nė nesvarsto kitokios galimybės M.Jonušas.

Neseniai prie "Nuaro" prieglaudos durų buvo palikta dėžutė su kate. Kažkoks žmogus pabijojo prisiimti atsakomybę. "Reikia suprasti, kad tokie žmonės nenusileidžia iš dangaus. Jie gyvena mūsų visuomenėje, mūsų šeimose. Vadinasi, kaip mes elgiamės su kitu žmogumi, taip mes elgiamės ir su savo gyvūnu", – apgailestauja Mindaugas ir pamini kitą didžiulę šių dienų problemą – emigraciją.

Vaikai išvyksta uždarbiauti į užsienį ir palieka savo augintinį tėvams, seneliams, kurie nei fiziškai, nei finansiškai nepajėgia juo rūpintis. Taip gyvūnai patenka į prieglaudas.

Gerovė – ne vien popieriuje

"Seimas ateinančius metus paskelbė Gyvūnų gerovės metais. Labai linkėčiau, kad ta jų gerovė neliktų vien popieriuje, nes mums, "Nuaro" komandai, jau tenka galvoti apie didesnių patalpų prieglaudai statybą. Situacija labai prasta, besitęsianti jau nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų", – apie beglobių gyvūnų mastą kalba "Nuaro" komunikacijos vadovas.

Jis kviečia visus, kurie ieško draugo, pasidairyti, visų pirma, prieglaudose. "Gausite paženklintą, neturintį kirminų keturkojį, kurį pasiimdami būtinai pagalvokite, ar vėliau neteks jo grąžinti", – primena M.Jonušas.

Anot Belos šeimininko, širdžių krizė pandemijos metu itin paaštrėjusi. Ji ryški ne tik kalbant apie beglobius gyvūnus, jaučiama ir šeimose, ir bendraujant darbe, gatvėje, parduotuvėje.

Turime garsiai kalbėti ne tik apie pareigą suteikti beglobiams gyvūnams namus, bet ir apie atsakomybę nebepalikti jų antrąsyk likimo valiai – tai žmonės masiškai darė pasibaigus karantinui.

Priemonės nuo žmonių neatsakingumo? "Na, botago principo čia nepanaudosime, bet edukuoti žmones privalome. Prieglauda turi likti laikina stotele, kur gyvūnas patenka tik tuomet, kai jo gyvenimą ištinka audra. Turime garsiai kalbėti ne tik apie pareigą suteikti beglobiams gyvūnams namus, bet ir apie atsakomybę nebepalikti jų antrąsyk likimo valiai – tai žmonės masiškai darė pasibaigus karantinui", – apgailestauja jis.

Pasak Mindaugo, jis yra vilties žmogus ir vis dar vadina Lietuvą Marijos žeme. Tad ragina elgtis taip, kaip norime, kad kiti su mumis elgtųsi. "Juk savo vaikų ir antrų pusių nemėtome. Tad priimkime augintinį kaip mažą vaiką, kuris galbūt kels ir problemų, ir rūpesčių, bet visuomet išliks socialia būtybe, turinčia teisę gyventi oriai", – kalba prie "Nuaro" komandos prisijungęs M.Jonušas.

Daugeliui gyvūnas vėl tapo našta

Vilmantė Pakalniškienė, Kaniterapijos asociacijos prezidentė, Vilniaus universiteto docentė:

Nedrįsčiau griežtai nuteisti žmonių. Sutinku, kad tos atsakomybės kartais mums pritrūksta, bet nepamirškime ir kito svarbaus fakto – kokiu neramiu metu gyvename (turiu omeny pandeminę situaciją). Per pasaulį nuvilnijus karantinų bangai, žmonės visose šalyse (ne tik Lietuvoje) pajuto poreikį rūpintis kažkuo. Juk sėdėjo užsidarę namuose, negalėjo gyvai bendrauti, išvažiuoti. Galų gale, negalėjo prisiliesti prie kitų žmonių, apsikabinti, jei tai yra įprasta jų kultūroje.

Todėl natūralu, kad tuo sunkiu laikotarpiu žmonės masiškai pasiimdavo gyvūnus. Vieni dėl šilumos, švelnumo stygiaus. Kitiems šunys tarnavo kaip pretekstas išeiti iš namų. Juk kai kuriose šalyse karantinas buvo labai griežtas. Tad vedžiodamas šunį žmogus galėjo pasijusti laisvesnis, palikti keturias namų sienas.

Žmonės – socialios būtybės. Jiems reikia kontakto. Augintinių prašė vaikai, kurie irgi sėdėjo be draugų, be įprastinių veiklų, uždaryti namuose. Pamokos vyko nuotoliniu būdu. Todėl šuneliai ir katės tapo savotiškais jų gydytojais, psichologinės savijautos gerintojais.

Maža to, niekas nežinojo, kiek laiko truks pandemija, kiek mėnesių mes būsime uždaryti. Juk, jei atvirai, ir šiandien dar nežinome, kas mūsų laukia rytoj.

Todėl ne visi žmonės, pasiėmę per karantiną augintinius iš prieglaudų, veisyklų, adekvačiai įvertino savo galimybes juos auginti. Viena priežastis, kad per karantiną sumažėjo veiklų, kelionių, poreikių. Taigi, visi turėjome daugiau lėšų. Vadinasi, gyvūną išlaikyti buvo paprasčiau. O pasibaigus suvaržymams, jis vis dar reikalavo tos pačios pinigų sumos, skirtos jo priežiūrai.

Kitas dalykas, ką labai pajautė gyvūnai, kad per karantiną žmonės buvo su jais, o suvaržymams atlaisvėjus, išėjo į darbą. Įsivaizduokite, koks šokas! Gerą pusmetį šeimininkas būna namuose, o paskui staiga kažkur dingsta. Todėl šuo gali pradėti kaukti pusę dienos, graužti baldus ar kažkaip kitaip destruktyviai elgtis, suteikdamas šeimininkui didelį galvos skausmą. Juk taip anksčiau nebuvo!

Supraskite mane teisingai, aš nenoriu vien smerkti žmonių už neatsakingumą, bet noriu padėti suprasti ir juos. Tuos, kurie pandemijos metu patyrė didžiulį nerimą. Jie buvo čia ir dabar. Stebėjo skaičius, bijojo išeiti iš namų, aplankyti artimuosius. Ir tą nerimą malšino pačiais įvairiausiais būdais. Kai kas įsigydavo gyvūnų iš prieglaudų ar veisėjų.

Šiuo metu situacija jau kita. Nors kovidinių pacientų skaičiai auga, nerimo vis mažiau. Mes įpratome gyventi, keliauti, dirbti su tam tikrais suvaržymais. Ir daugeliui gyvūnas vėl tapo našta. Žmogus negali eiti po darbo į kavinę, nes turi grįžti namo ir pasirūpinti augintiniu.

Mes patys auginame du šunis, bet mūsų dienos ritmas ir prieš karantiną buvo toks pats: ryte, per pietus ir vakare kažkas iš šeimos narių juos pašerdavo, išvesdavo į lauką, žodžiu, pasirūpindavo. Bet jei to ritmo anksčiau pas žmogų nebuvo, per karantiną įsigijęs šunį jis pasijuto tarsi spąstuose. Juk reikėjo jį kažkaip įpaišyti į gerokai pasikeitusią kasdienę savo rutiną.

Kodėl po karantino gyvūnai masiškai ėmė grįžti į prieglaudas? Todėl, kad dauguma žmonių iš to pandeminio streso nė nepagalvojo, kas bus paskui, kai gyvenimas ims tekėti įprasta vaga. Jie negalvojo apie jokią atsakomybę, tik žiūrėjo, kaip geriau pasijusti patiems, susidoroti su nerimu.

Kita vertus, galima daryti prielaidą, kad ir veisėjai džiaugėsi klestinčiu verslu, o prieglaudos – mažėjančiu beglobių skaičiumi. Klausimas – ar jie tik džiaugėsi gerėjančiais rodikliais, ar dar ir dirbo darbą – edukavo žmones ir stabdė nuo neatsakingų poelgių? Skaičiau, kad JAV, esant tai pačiai situacijai, prieglaudų darbuotojai liepdavo žmogui laukti gyvūno, kad atvėsintų tą pirminį įkarštį. Ar mūsų įstaigos irgi darė tą patį?