Šie metai – išskirtiniai, riešutų užderėjo gausiai. Yra tik viena ypatybė – jų geriausia ieškoti ant jaunų krūmelių apatinių šakų.

Gamtininkui svarbiausia pamatyti ant šakelių kabančias riešutų kekes, juos nuskynus išgvildyti parudavusius vaisius. Visai nesvarbu, kiek jų parsinešime namo, svarbu, kad dalyvautume svarbiame miško raidos etape. Jei nedaug jų parsinešu, daugiau palieku išalkusiems miško gyventojams: voverėms, kėkštams ir daugeliui kitų.

Šiais metais riešutauti išsiruošiau prie gražuolės Žiglos. Pirmiausia aplankiau storiausią Lietuvoje, valstybės saugomą gamtos paveldo objektą – Žiglos maumedį. Pasitikslinau jo kamieno apimtį – 3,27 m. Tokio storio maumedžiai Lietuvoje nežinomi. Padariau išvadą, kad maumedžiu nelabai kas domisi – prie kamieno neseniai iškirstų lazdynų atžalos buvo aplipusios kekėmis.

Medis auga septynių maumedžių grupėje, aplinkui daug šimtamečių pušų. Čia galima pajusti senos, galingos girios dvasią. Tarp medžių įspūdingai susiraitę reti augalai – didžiosios dantenės ir apyrečiai – kvapieji lipikai. Gaila, kad jie jau peržydėję.

Gamtininkas P.Vitkauskas primena, kad dabar pats metas pasirinkti riešutų, o riešutavimas turi tapti nuotaikingu poilsiu gamtoje.

Ankstesniais metais, kai labai trūkdavo pievų gyvulių pašarui, miškuose rasdavosi daug pievų plotelių, apšviestuose miško pakraščiuose įsikurdavo derlingiausi lazdynai. Dabar aikštelių mažiau, tačiau visai neblogai riešutauti vaikštant miško keliukais. Vieno keliuko pakraštyje pamačiau paparčius. Tai paprastoji šertvė, retas augalas, tačiau labai negeras lazdynų draugas – šertvė auga tik užtamsintose vietose.

Vaikščiodamas po mišką pamačiau daug įdomybių: kėkštų išdaigų su kankorėžiais, vabzdžių pakenkimų, skroblų lapus pavertusių mistinėmis garbanomis. Nepalaikau tų tautiečių, kurie šluoja miškus, baravykus matuoja bagažinių kiekiu. Riešutų užtenka tiek, kiek telpa kišenėse, arba, kaip vaikystėje – prisikišti į užantį. Riešutavimas turi tapti nuotaikingu poilsiu gamtoje.