Tūkstančiai žuvusių gyvūnų

Kaunietis Gintaras, beveik kasdien važinėjantis darbo reikalais iš Kauno į Klaipėdą ir atgal, niekada nenumoja ranka į pakelėje pastebėtą sužalotą pravažiuojančių automobilių gyvūną – praneša apie tai specialiosioms tarnyboms. Skubios pagalbos tarnyba 112 tokiu atveju visada duoda Gyvūnų globėjų asociacijos (GGA) numerį. Mat šį asociacija nuo 2008 m. bendradarbiauja su Aplinkos ministerija, kasmet atnaujindama paslaugų teikimo sutartį už 80 tūkst. eurų.

Gamtos tyrimų centro duomenimis, vien 2004–2014 m. į eismo įvykius pateko nuo 2500 iki 30 tūkst. lapių, 300 iki 20 tūkst. kiškių. Žinoma, gyvūnai žūva ir dėl kitų priežasčių: atsitrenkę į pastatų langus, aukštosios įtampos laidus, jūroje – nuo naftos produktų taršos ir t.t. Gerai, jei jie žūva iškart, nepatirdami ilgos ir skausmingos agonijos. Tačiau patirtis byloja, kad daugybė gyvūnų paliekama, pavyzdžiui, pakelėse, nesistengiant jiems padėti – pranešti apie tai GGA. Padėti nelaimėliams galima keliais būdais: jei gyvūnas nesunkiai sužalotas – gydyti, jei sunkiai – užmigdyti, tačiau tai turi nuspręsti tokią kompetenciją turintys žmonės. Yra atvejų, kai net ir nesunkiai sužalotą gyvūną privaloma užmigdyti. Tokio likimo nuo pernai liepos sulaukia į invazinių gyvūnų sąrašą patenkantys nelaimėliai. Tačiau iškviesta į tokio sužaloto gyvūno buvimo vietą GGA, pasirodo, ne visada atvyksta.

Istorija pasikartojo

"Neseniai važiuodamas iš Kauno į Klaipėdą, pastebėjau šalikelėje gulintį usūrinį šunį. Išlipęs iš automobilio, jį apžiūrėjau ir supratau, kad gyvūnas visiškai bejėgis. Jis negalėjo pajudėti – buvo sulaužytos galūnės, o gal ir stuburas. Apie tai pranešiau GGA. Atsiliepusi telefonu GGA moteris pažadėjo, kad gyvūnas bus paimtas iš mano tiksliai nurodytos vietos.

Deja, grįždamas iš Klaipėdos tuo pačiu keliu, pastebėjau keturkojį nelaimėlį tebegulintį toje pačioje vietoje. Tada prisiminiau, kad tame pačiame kelyje prieš metus GGA irgi neatvyko paimti sužaloto gyvūno. Tai buvo gandras. Tada GGA irgi aiškino, kad važiavo jo ieškoti, bet paukščio nerado. Tačiau kai ir dabar išgirdau tą patį atsakymą dėl sužeisto šuns, supykau ne juokais", – pasakojo susinervinęs Gintaras, išsaugojęs savo išmaniajame telefone visus pokalbius su GGA ir dėl usūrinio šuns, ir dėl gandro.

Padėjo "Laukinė Lesė"

Paskutiniame pokalbyje su GGA šios atstovė teisinosi Gintarui, kad savanoriai nerado sužaloto šuns jo, Gintaro, nurodytoje vietoje. Tada vyriškis pasakė, kad pats paims kenčiantį gyvūną į automobilį ir nuveš, kur reikia bei praneš apie GGA elgesį žiniasklaidai. Tuomet GGA atstovė perspėjo Gintarą, kad elgtųsi su šunimi atsargiai. Kodėl? Todėl, kad usūrinis šuo yra invazinis gyvūnas, kad jį reikia ne gelbėti, o migdyti. Vyriškis pasibaisėjęs tokia gyvūnų globėjų ir gelbėtojų pozicija, paskambino į "Kauno dieną", prašydamas patarimo, pagalbos. Kai paskambino redakcijos duotu telefono numeriu į "Laukinę Lesę", ši iškart sutiko suteikti pagalbą sužalotam invaziniam gyvūnui – usūriniam šuniui.

"Nesvarbu, kad gyvūnas invazinis. Tai nėra priežastis nesuteikti jam pagalbos. Beje, mes prieglaudoje juk auginame pernai išgelbėtą invazinį gyvūną – kanadinę audinę. Šie gyvūnai plinta gamtoje, pabėgdami iš jų augintojų narvų. Įdomu, kodėl šiuos gyvūnus auginti fermose galima, o žmogui ar prieglaudai jų laikyti nevalia – reikia žudyti? Tikrai absurdiški, nežmoniški Aplinkos ministerijos reikalavimai", – paprastai paaiškino savo motyvą suteikti pagalbą sužalotam usūriniam šuniui "Laukinės Lesės" vadovas Karolis Kulikauskas, kuris tuoj pat nuvežė sužalotą šunį į veterinarijos gydyklą.

Negalima palikti kančiai

Deja, nukentėjusiam judriame kelyje gyvūnui padėti buvo neįmanoma – jo kojų ir stuburo lūžiai buvo labai sunkūs ir sudėtingi, ir usūrinį šunį veterinarijos gydytojas be skausmo išlydėjo į amžinąsias medžioklės pievas. Prieš tai jis patikrino mūsų, žmonių, sąžinę, jautrumą, sužalojus gyvūną kelyje ar pastebėjus tokį nelaimėlį bei nežmonišką ES reikalavimą visais atvejais taikyti eutanaziją invaziniams gyvūnams. Šis nelaimingas atsitikimas tarsi lakmuso popierėlis patikrino ir tai, kaip atlieka savo tiesioginę pareigą valstybės išlaikomos ar vien visuomenės lėšomis remiamos laukinių gyvūnų globos organizacijos.

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovės Brigitos Kymantaitės nuomone, pagalbos teikimas sužalotiems laukiniams gyvūnams – vis dar neišspręsta didelė problema Lietuvoje. "Esame ne kartą gavę pranešimų, kad gyventojai, pranešę apie sužeistus laukinius gyvūnus, nesulaukia tarnybų pagalbos. Taip nutinka, kai paslaugas ima teikti organizacija, neturinti reikalingų galimybių būtinajai ir greitajai pagalbai teikti visoje Lietuvoje. Džiugina tik tai, kad Aplinkos ministerija jau ėmėsi priemonių spręsti šią problemą. Bendradarbiaujant įvairioms suinteresuotoms institucijoms, bus pradėtos Laukinių gyvūnų reabilitacijos centro statybos. Tokio centro personalas rūpinsis ne tik į centrą patekusiais laukiniais gyvūnais, bet ir operatyviai reaguos į gyventojų pranešimus", – sakė B.Kymantaitė.

Pasak pašnekovės, sprendimas dėl sužaloto laukinio gyvūno likimo – gydyti ar migdyti – turi būti priimamas, įvertinus gyvūno sužalojimo laipsnį, jo pasveikimo ir tolesnę jo gyvenimo kokybę. Tačiau iki bus priimtas toks sprendimas, gyvūnui turi būti suteikta veterinarinė pagalba – jis negali būti paliekamas ilgoms kančių valandoms jį ištikusios nelaimės vietoje.

Komentaras

AM Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas Laimutis Budrys

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (VSTT) yra sudariusi sutartį su Gyvūnų globėjų asociacija dėl laukinių gyvūnų globos priemonių visoje Lietuvos teritorijoje. Sutartyje numatytos konkrečios priemonės, galinčios padėti gyvūnui pasveikti, pripratinti jį prie aplinkos ir išleisti į laisvę. Nemažą paslaugų dalį sudaro gyvūnų paėmimas iš jiems nebūdingos (urbanizuotos) aplinkos, tolesnis jų gydymas arba išleidimas į laisvę. Pagal sutartį, tokioms paslaugoms atlikti skiriama 80 tūkst. eurų per metus.

Vadovaujantis ES priimtu invazinių rūšių plitimo stabdymo reglamentu, bet kuriam po 2018 m. liepos paimtam iš gamtos invazinės rūšies gyvūnui turi būti taikoma eutanazija. Tad tokius invazinius sužalotus gyvūnus kaip mangutas (usūrinis šuo), kanadinė audinė, kanadinė berniklė, paprastasis meškėnas, rainuotasis vėžys, nuodėgulinis grundalas (žuvis), apželtkojis krabas, raudonausis vėžlys, Luzitaninis arionas (didelis oranžinės ar rusvos spalvos šliužas) reikia ne gydyti, o humanišku būdu nutraukti jo, darančio žalą vietinėms rūšims, kančias. Taigi, jeigu priimtume kitokius sprendimus invazinių rūšių srityje, mes pažeistume ES teisės reikalavimus. Be to, už šio reikalavimo nesilaikymą taikoma administracinė atsakomybė. Jei invazinis gyvūnas buvo įsigytas iki 2018 m. liepos, tai tokius gyvūnus galima laikyti nekomerciniais tikslais iki natūralios jų mirties uždaroje valdoje, imantis visų priemonių, kad jie nesidaugintų ir neištrūktų į laisvę.

Pavojingi: invaziniai gyvūnai Luzitaninis orionas, meškėnas, raudonausis vėžlys padaro daug žalos mūsų faunai ir florai.

Naudodamasi ES paramos finansiniais mechanizmais, AM sprendžia su laukiniais gyvūnais susijusias globos problemas, Kaune steigdama Gyvūnų reabilitacijos centrą. Jis bus išlaikomas valstybės lėšomis, jame dirbs etatiniai kvalifikuoti specialistai, kurie, kaip tikimasi, pagerins laukinių gyvūnų globą, kuri iki šiol šlubuoja mūsų šalyje – tai byloja ir tos pačios GGA neoperatyvumas istorijoje su usūriniu šunimi.

Šis tas apie usūrinius šunis

Usūrinis šuo laikomas pirmaprade šuninių šeimos rūšimi ir Lietuvoje vadinamas jenotu, mangutu. Kaip rašo "Wikipedia", pirmieji usūriniai šunys dėl jų vertingo kailio buvo įvežti į SSRS teritoriją, į Usūriją, 1927 m. Šunys iš šios teritorijos pradėjo plisti į kitus regionus. Šių gyvūnų buvo įvežta ir į europinę SSRS dalį. Pavyzdžiui, Latvijoje 1948 metais buvo paleisti 35 usūriniai šunys, o 1960 m. jų populiacijos skaičius buvo apie 4 210. Plisdami šie gyvūnai pasiekė Suomiją, Lenkiją, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją, Čekiją, Austriją, Vokietiją, prasiskverbė į Daniją, Švediją, buvo pastebėti Norvegijoje, Prancūzijoje, Serbijoje.

2013 m. Švedijoje pradėta vykdyti usūrinių šunų, kurie labai pavojingi ant žemės perintiems paukščiams, mažinimo programa, o Danijoje siekta juos visai išnaikinti. Usūriniai šunys jau visoje Europoje yra tapę invazine gyvūnų rūšimi. Juos leidžiama medžioti ištisus metus. Prieš 20 metų Lietuvoje buvo maždaug 7 tūkst. usūrinių šunų, kurie medžiojami urvuose su urviniais šunimis. Beje, tokie šunys auginami ir nelaisvėje dėl vertingo kailio, tačiau daugiausiai nelaisvėje auginamos audinės, nes jas laikyti apsimoka ekonomiškai: šie gyvūnėliai mažiau reiklūs aplinkai, maistui, atsparesni ligoms. Tačiau tokias invazines gyvūnų rūšis laikyti nelaisvėje ekonominiais, edukacijos, mokslo ir kitais tikslais galima tik gavus specialų Aplinkos apsaugos agentūros leidimą. Leidime nurodomos griežtos laikymo sąlygos, ypač susijusios užtikrinant gyvūnų izoliaciją nuo aplinkos.